„Lietuviai yra neatskiriami nuo žemės. Net ir po mirties jie sugrįžta į savo gimtąją žemę. <…> Jie niekada negalės suprasti žmogaus, kuris savo noru pasirenka gyvenimą ne savo šalyje“, – 1990-aisiais teigė etnografas Norbertas Vėlius.
Šie žodžiai buvo išsakyti kalbant apie lietuvių tremtinių palaikų pargabenimą iš Sibiro atgal į Lietuvą. Išsakyti tuomet, kai šalyje vis dar buvo stipri ir gyva patriotinė Sąjūdžio dvasia. Tačiau netolima ateitis parodė, jog lietuviai negalėtų suprasti nemažos dalies savo tautiečių. 1990-2020 metais iš Lietuvos emigravo 1 029 138 gyventojai.
Šalį palikę lietuviai viešajame diskurse neretai vis dar pristatomi lyg sovietmečio tremtinių antrininkai, t. y. – aukos. Kaip žmonės, neturėję laisvos valios, o šalį palikę tik dėl nepakeliamo išorinių priežasčių (ekonomikos, valdžios etc.) spaudimo. Antruoju savo pilnametražiu vaidybiniu filmu režisierė Lina Lužytė siekia sulaužyti šį emigrantų stereotipą. Dramoje autorė juos vaizduoja kaip šiek tiek avantiūristiškus svajotojus ir kovotojus.
Profesionali pianistė Jolanta (akt. Gabija Jaraminaitė) neseniai paliko Lietuvą ir naują gyvenimą bando pradėti Airijoje, Dubline. Kaip ir nemaža dalis kitų lietuvių čia ji uždarbiauja dirbdama žuvies fabrike. Kartu į Airiją atvyksta ir sunkia demencija serganti jos motina (akt. Jūratė Onaitytė) bei įspūdingą balsą turinti trylikametė duktė Monika (akt. Barbora Bareikytė).
Laisvu metu Monika su mama koncentruoja įvairiuose Airijos lietuvių susibūrimuose, Monikos svajonė – muzikinė karjera. Moterims grojant vienose laidotuvėse jas pastebi žymus muzikos prodiuseris. Jis pakviečia lietuves atvykti koncertuoti į pilį, kurioje kadaise grojo pats Eltonas Johnas. Tačiau naujų emigrantų kišenėse švilpauja vėjai, o kelias į pilį pasirodo sunkus ir vingiuotas. Jis išbandys herojų pasitikėjimą savimi ir jų tarpusavio santykius.
Simboliška, jog „Pilis“ – tai pirmasis bendras Lietuvos ir Airijos kinematografinis darbas. Praktiškai visi filmo eksterjerai buvo nufilmuoti Airijoje, interjerai – Lietuvoje. Reikia pripažinti, jog Lietuvos santykis su savo šalį palikusiais emigrantais taip pat yra ambivalentiškas. Nors emigrantai neretai matomi kaip aplinkybių aukos, valstybė deklaruoja siekį susigrąžinti, pritraukti šias „aukas“ atgal į Lietuvą, tačiau kartu ministras pirmininkas garsėja tiesmukais pasiūlymais emigruoti darbo sąlygomis Lietuvoje nepatenkintiems medikams ar pareiškimais, jog dalies užsienyje uždarbiaujančių lietuvių „negalima žmonėmis pavadinti“…
Nors emigracija yra asmeniškai palietusi daugelį Lietuvos šeimų, tačiau jų balsas šiandienos Lietuvos kine buvo mažai reflektuotas. Lina Lužytė filmu „Pilis“ bent iš dalies užpildo šią spragą. Filme atsiskleidžią daugiaprasmis lietuvių emigrantų paveikslas. Senoji močiutė šalį paliko ne savo noru, ji svajoja apie grįžimą į Lietuvą; jaunosios Monikos ateitis, rodos, jau susieta su užsieniu – ji svajoja apie tarptautinę muzikos atlikėjos karjerą; o štai Jolantos paveikslas miglotas, ji atrodo pasimetusi ir besiblaškanti – moteris yra nepatenkinta nemėgstamu, menkai apmokamu darbu Airijoje, tačiau nepanašu, jog ir Lietuvą ji paliko dėl ekonominių problemų, bet kokiu atveju ji kovoja dėl išgyvenimo ir savo šeimos laimės.
Po filmo „Pilis“ seanso išėjus iš kino salės, šios apžvalgos autoriaus galvoje pradėjo instinktyviai skambėti kadaise populiarios lietuvių folkroko grupės „Airija“ dainos. Ironiška, jog Alytuje susikūrusios grupės muzikinė karjera baigėsi jos lyderiams emigravus į Airiją. Linos Luižytės filmas taip pat rodo, jog už emigracijos dažnai slepiasi asmeninės, psichologinės priežastys.
Žiūrovas gali tik spėti, jog viena iš galimų Jolantos emigravimo priežasčių gali būti jos vyras. Linos Luižytės filme, karaliauja matriarchatas. Jolantos vyras, Monikos tėtis, filme neminimas nė karto. Antra vertus, jo baisiai ir nepasigendama. Mat visos trys filmo moterys yra savaip stiprios. Jaunoji Monika atsisako antrarūšės egzistencijos ir visais būdais bando įgyvendinti savo svajonę; Jolanta užima tradicinį („vyrišką“) šeimos aprūpintojos vaidmenį; net serganti močiutė atkakliai veržiasi prie vandens, stumdama nuo kelio visas kliūtis. Toks moterų paveikslas dar labiau suaktualina filmą nūdienos Lietuvos ir pasaulio kontekstuose.
Nors filmas pasižymi aktualia, reikšminga ir mažai Lietuvos kine plėtota tema, tačiau filmo pradžioje tenka trumpam nusigąsti, jog jis gali būti vidutinis. Pradedant Airijos vėliava filmo pavadinimo titruose, žiūrovą užgriuvusių spalvingų personažų gausa (atrodo, jog Jolanta su šeima apsigyveno kokioje cirko palapinėje, o ne socialiniame būste Dublino priemiestyje), baigiant ne itin natūraliai skambančiais dialogais – filmo pradžia atrodo gerokai butaforiška. Bet ilgainiui šis pojūtis išnyksta, ir nors „Pilis“ nenustebina kinematografiškai, filme netrūksta, atrodo, nereikalingo balasto. Trylikametės Monikos istorija įtraukia žiūrovą taip, kaip tai pavyksta itin retam lietuvių filmui.
Pagrindinė, Monikos, scenarijaus linija itin tvirta, o jaunoji Barbora Bareikytė atlieka ją su tokia įtaiga, jog bet kokiam kritikui tenka prieš ją kapituliuoti. Sudominti, sujaudinti ji galėtų net akmeninę širdį, atrodo, jog istorija net šaukiasi tęsinio, taip nesinori paleisti pagrindinio filmo personažo iš savo akių… Tvirtai pasirodo ir kitos šeimos moterys – Gabija Jaraminaitė ir Jūratė Onaitytė, beje, kadaise kine (Raimundo Banionio filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, 1990) jau vaidinusios motinos ir dukters duetą.
Aktuali, mažai Lietuvos kine plėtota tema, moderni jos interpretacija; stipri, jaudinanti pagrindinė scenarijaus linija; trijų skirtingų kartų aktorių sukurta ekrano magija – stipriausi filmo „Pilis“ koziriai, gana aukštai pakeliantys filmą virš vidutinės lietuviškų vaidybinių filmų kartelės.
Filmo apžvalga: