Jei kas galvoja, jog maisto gaminimas nėra menas, tikriausiai nematė „Kino pavasaryje“ rodomo filmo „Gero apetito, Prezidente!“ (org. „Les saveurs du Palais/Haute Cuisine“). Režisieriaus Christiano Vincento sukurtame filme pasakojama istorija apie provincijoje gyvenančią ir dirbančią Hortense Laborie (akt. Catherine Frot), kuriai pasiūloma tapti asmenine Prancūzijos prezidento virėja Eliziejaus rūmuose. Kiek šokiruota Hortense sudvejoja, tačiau priima darbo pasiūlymą. Pasirodo, įtikti prezidentui savo gaminamais patiekalais yra lengviau nei palaikyti gerus santykius su kitais virtuvės virėjais, kuriems nepatinka keliama konkurencija.
Jau „Gero apetito, Prezidente!“ pradžioje Hortense pasirodo kaip griežto tipo moteris, kuri bando įvesti savo tvarką virtuvėje. Nepatenkinta tiekėjų atvežamų produktų šviežumu, ji pati užsiima jų paieška visoje Prancūzijoje. Kaip galite atspėti, netrukus tarp prezidento ir Hortense užsimezga šiltos diskusijos apie vaikystėje ruoštus močiutės patiekalus, skaitytas receptų knygas, o jos patiekalai prezidentui tampa patys mėgstamiausi. Kartą dėl per ilgai užsitęsusio pokalbio tarp šių dviejų asmenų teko atidėti net lėktuvo skrydį. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio maisto gaminimas gali pasirodyti toks malonus. Hortense tenka susidurti su nemažai taikomų taisyklių, kurios ją varžo ir neleidžia pačiai laisvai kurti norimo valgiaraščio. Taip pat kiti virėjai tik ir laukia, kada ji neištvers ir paliks darbą. Juk būti asmeniniu prezidento virėju yra didelė privilegija, o šio darbo tikrai nori kiekvienas virtuvės darbuotojas.
Tačiau jau pačioje filmo pradžioje sužinome, jog Hortense išties… paliko šį svajonių darbą. „Gero apetito, Prezidente!“ pasakojama istorija vyksta praėjusius keliems metams, kuomet ji paliko darbą ir pasakojamoji istorija yra tik pačios moters prisiminimai. Dabar Hortense leidžia paskutines dienas kitame darbe Antarktyje esančioje saloje ir ruošiasi naujam gyvenimo iššūkiui. Tačiau iš paskos persekiojanti iš Australijos atvykusi žurnalistė priverčia sugrįžti į prieš kelis metus vykusius įvykius ir vėl viską prisiminti.
„Gero apetito, Prezidente!“ sužavi savo paprastumu ir tik prancūzams būdingu išskirtiniu subtilumu. Pati istorija nėra kažkuo labai ypatinga, kartais net banaloka. Viena iš priežasčių, kodėl man taip pasirodė, tai – lengvai gautas darbas. Kažkas parekomendavo Hortense kaip reikalavimus atitinkančią virėją ir ją iškart be jokios atrankos priėmė į darbą. Tiksliau, atsivežė į Eliziejaus rūmus iš namų, kad praneštų šią žinią. Taip pat greit atsiradusi draugystė tarp prezidento ir virėjos pasirodė gan banali. Gan dažnas atvejis, kai filmuose aukšti valstybės pareigūnai ar turtingi žmonės užmezga draugystes su paprastais darbuotojais ar net juos įsimyli. Aišku, nors čia meilė liejosi tik maistui, tačiau šių dviejų žmonių santykiai, mano nuomone, galėjo būti pavaizduoti kiek kitaip.
Labiausiai filme įsiminė ruošiamų patiekalų vaizdai ir pagrindinės veikėjos veidas. Šviežiai patiekti trumai (brangiausi pasaulyje grybai), kepenėlių paštetas, midijos ir troškinta jautienos mentė estetiškai užpildo ekraną. O kur dar ruošiami burnoje tirpstantys desertai! Juk čia kaip tik ir reikia gėrėtis maistu, o ne stengtis ieškoti gilesnės minties.
Išėjus iš kino salės girdėjau, kaip žmonės kalbėjo, kad dabar būtų pats laikas eiti pavalgyti į kavinę ar namie patiems pasigaminti vakarienę. Tikriausiai filmas nebuvo toks blogas, jei sužadino žmonių apetitą. Todėl ir tenka dar kartą paminėti, kad gilių minčių labai įdomios istorijos „Gero apetito, Prezidente!“ nesitikėkite, o tiesiog pasidžiaukite jus supančiais sultingais vaizdais.