Festivalio „Scanorama“ archyvas
Oro uostas. Moters akys kažko ieško. Ji pasitinka europietiškai apsirengusį ir prancūziškai kalbantį arabą. Vyras ir moteris pamato vienas kitą, tačiau juos skiria stiklinė siena, todėl jie vienas kito negirdi. Negirdi jų ir žiūrovai. Lauke lyja. Jie sėda į automobilį. Praktiškai iš karto tampa aišku, kad anksčiau šie du žmonės buvo artimi ir dėl kažkokių priežasčių kurį laiką nesimatė. Iš pirmo žvilgsnio, kol jie važiuoja automobiliu, netgi gali pasirodyti, kad niekas pernelyg nepasikeitė. Ji teberūko ir vis dar neturi savo automobilio, o įsiplieskęs barnis byloja apie teberusenančius jausmus, tačiau šis įspūdis apgaulingas.
Staiga ekrane pasirodo užrašas „praeitis“, kurį greitai nuvalo priekinio stiklo valytuvai, tačiau tikroji praeitis taip lengvai niekur nedingsta. Pasirodo, prancūzė Mari ir iranietis Ahmadas yra susituokę, tačiau jau ilgai nebegyvena kartu. Po išsiskyrimo jis sugrįžo į savo tėvynę, tačiau Mari nusprendžia, kad pagaliau atėjo laikas oficialiai sutvarkyti teisinius skyrybų reikalus. Grįžęs Ahmadas supranta, kad Mari bando pradėti naują gyvenimą su kitu vyru, kuriam irgi ne ką lengviau pamiršti buvusius santykius.
Sulaukę tarptautinio pripažinimo ir gausybės apdovanojimų filmai „Apie Elę“ (Darbareye Elly, 2009) ir „Išsiskyrimas“ (Jodaeiye Nader az Simin, 2011) neabejotinai pavertė Asgharą Farhadi vienu garsiausių iraniečių režisieriumi. Jis ir toliau lieka ištikimas jam priimtiniausiam casino online santykių dramos žanrui, tačiau naujausias filmas „Praeitis“ (Le passé, 2013) labiausiai išsiskiria iš ankstesnių režisieriaus darbų.
Apibūdinant „Praeitį“ neišvengiamai daugybę kartų norisi kartoti žodį „pirmasis“, nes Asgharas Farhadi pirmą kartą nusprendžia filmuoti ne savo gimtinėje, ne prancūzų kalba bei pasikviesti atlikti pagrindinius vaidmenis ne iraniečių, bet prancūzų aktorius. Taip jau sutapo, kad pirmoji filmo scena, vykstanti oro uoste, – nebyli, kaip ir Bérénice Bejo išgarsinęs „Artistas“ (The Artist, 2011). Kitas matytas veidas – arabų kilmės prancūzų aktorius Taharas Rahimas, vaidinantis naują Mari mylimąjį Samirą. Jį žiūrovai turėtų puikiai atsiminti iš prieš keletą metų „Kino pavasaryje“ rodytos Jacques‘o Audiard‘o juostos „Pranašas“ (Un prophète, 2009).
Kaip ir ankstesniuose Asgharo Farhadi filmuose, dėmesio centre atsiduria vidurinio sluoksnio atstovai, gyvenantys miestuose. Nepaisant to, kad juosta buvo filmuojama Prancūzijoje, jokių atpažįstamų vietų čia nepamatysime. Režisieriui, sąmoningai vengusiam turistinių objektų, Paryžiaus pakraštį beveik pavyko pavesti nedaug kuo besiskiriančiu nuo Irano gatvių. Farhadi sugeba meistriškai papasakoti žiūrovui visiškai paprastą istoriją, atskleisti herojų charakterius bei parodyti buitinėse situacijose slypinčią gilumą, išlaikant įtampą nuo pirmos iki paskutinės filmo sekundės.
Šį kartą režisieriaus akiratyje atsiduria du santykių trikampiai, kuriuose susiduria praeitis ir dabartis. Toks dviejų laikų susikirtimas užkerta bet kokį kelią ateičiai, taip ir paliekant herojus kryžkelėje. Sudėtingiausia, kad tokia būsena nė kiek nėra apribota laiko, todėl žmogus, užstrigęs joje, gali praleisti ne vienerius metus, kol sugebės ištrūkti. Ahmado atvykimas tampa savotišku jausmų katalizatoriumi, vėl sukeliančiu iki galo neišsiaiškintus santykius bei nutylėtus žodžius.
Režisierius labai daug dėmesio skiria vaikams. Jie tarsi veidrodis, kuriame atsispindi suaugusiųjų santykiai. Santuoka su Ahmadu Mari buvo antroji. Ji turi dvi dukras iš pirmosios, kurie puikiai sutaria su Ahmadu. Daugiausiai nemalonumų kelia paauglė Liusė. Bijodama, kad nauja motinos meilė vėl užsibus jų namuose tik keletą metų, ji pasiryžusi viskam, kad tik juos išskirtų.
Asgharui Farhadi daug svarbiau ne įvykių priežastys, o jų pasekmės. Vieną dieną Ahmadas tiesiog nusprendžia grįžti į Iraną. Iš užuominų ir pokalbių nuotrupų, galima susidaryti bendrą vaizdą, kad jis nebuvo patenkintas gyvenimu Prancūzijoje ir išvažiavo norėdamas susivokti, ko nori iš tikrųjų. Kita vertus, kaip jau tapo įprasta, Asgharo Farhadi filmai visada suteikia žiūrovui daugiau klausimų negu atsakymų.
„Praeitis“ daugiausiai kalba apie tai, kaip sunku nutraukti santykius, net jei to nori. Neužtenka uždaryti praeitį į sandėlį, kaip Mari pasielgė su Ahmado daiktais, arba apsimesti, kad praeities nebuvo ir stačia galva nerti į naują meilės romaną. Su praeitimi būtina atsisveikinti, kad ir kiek šis procesas užtruktų. Tik tada praeitis pasitrauks, užleis kelią ateičiai bei leis gyventi dabartimi.
„Praeitis“
[youtube http://www.youtube.com/watch?v=Z2-_lt4kwXE]
