Atidarytas 22-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

Vilniaus dokumentinių filmų festivalio atidarymo akimirka
Vytautės Ribokaitės nuotrauka

Lapkričio 27-ąją, „Skalvijos“ kino centre atidarytas 22-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Dėl itin gausaus renginių sezono rudenį festivalis šiemet persikelia į žiemos pradžią. Programos sudarytojų nuomone, šis pokytis atsispindi ir festivalio turinyje – žiūrovai išvys gerokai daugiau fokusų nei ankstesniais metais.

Šiemet festivalis dėmesį sutelkia į gamtą, kraštovaizdį ir jų stebėjimą, atveriantį universalias temas apie mūsų gyvojo pasaulio trapumą ir pastangas jį išsaugoti – moksle, kine ir kasdieniame gyvenime. Šiais metais VDFF taip pat akcentuoja gamtos teikiamas galimybes pačiai dokumentikai, ekologinį mąstymą bei politikos aspektus kino kūrimo ir gamybos procesuose.

Reklama

„Šių metų VDFF simbolis yra nuolat šviesos ieškantis drugys. Šiuo vizualiniu identitetu kalbama apie žmogaus, mokslo ir gamtos santykį, kuris dažnai yra ypatingai trapus. Jo įkvėpimas buvo pagrindinės programos filmas „Noktiurnai“. Šiemet mes kviečiame tyrinėti“, – taip šių metų festivalio simboliką apibūdino komunikacijos atstovė Marija Mireckaitė.

Pagrindinę programą sudaro 6 ilgametražiai ir 2 trumpametražiai filmai.

„Visus šiuos filmus apjungia kodinis žodis – kraštovaizdis. Jis tampa skaitymo raktu, nes žvelgiant į kraštovaizdį galima mąstyti apie ten egzistuojančias ekosistemas, apie mus ištikusią ekologinę krizę, apie gyvojo pasaulio trapumą.

Trumpametražiuose filmuose mus labiausiai domino eksperimentinio kino formos, kuriose realybės ir fikcijos ribos visiškai ištirpsta, o režisieriams kinas ir kino kūrybos aktas tampa pasipriešinimu ir aktyvizmu“, – pagrindinę programą pristatė viena iš jos sudarytojų Aušra Umbrasaitė.

„Šiais metais pristatome nemažai fokusų, vienas iš jų yra Želimiro Žilniko filmų retrospektyva. Ž. Žilniko kinas yra didelės apimties, todėl mes pasirinkome skirti dėmesį jo ankstyviesiems filmams. Pristatysime dvi trumpametražių filmų programas, kuriose yra garsiausi režisieriaus filmai tokie kaip „Juodasis filmas“, „Inventorius“. Taip pat pristatysime pirmą ir paskutinį jo ilgo metro filmus, taip galėsite pamatyti nuo ko jis pradėjo ir kur yra šiandien.

Kita speciali programa yra skirta lietuvių kilmės režisierei ir garso režisierei Marytei Kavaliauskas. Nuo penkerių metų ji gyvena Amerikoje ir ten įsiliejo į kino pasaulį, pristatysime dokumentinius filmus su kuriais ji dirbo.

Dar viena festivalyje pristatoma autorė – Rose Lowder. Nuo lapkričio 27 d. MO muziejuje atidaroma paroda, kurioje bus galima išvysti jos ir menininkės Kazimieros Zimblytės kūrinius. Tuo metu VDFF žiūrovams siūlysime susipažinti su Lowder kino darbais – jie bus rodomi iš 16 mm juostos“, – specialiąją programą susirinkusiems pristatė festivalio vadovė Eglė Maceinaitė.

Paskutinis akcentas – ekologinės perspektyvos programa. Į Lietuvą atvyko Kanados eksperimentinio kino kolektyvas „Film Farm“, garsėjantis savo netradiciniu kūrybos būdu. Jų kūrybos principas – rengti stovyklas, kuriose filmai gimsta visiškai improvizuotai ir nepaliekant jokių atliekų. Kūrėjai naudoja augalus ir ieško įvairių būdų, kaip kiną kurti ekologiškai tiek siužeto, tiek medžiagų požiūriu.

„Šiais metais mes turime 5 lietuviškas premjeras – 2 ilgametražius ir 3 trumpametražius filmus. Vienas iš jų yra Gerdos Paliušytės festivalio atidarymo filmas „Laivas“, taip pat Andriaus Arutiunian „Baigties trauka“. Trumpametražiai – Martynos Ratnik „ji laukia saulėlydžio“, Marijos Nemčenko Aržanych „Gulbės nugara“ bei Miki Ambrozy kartu su Gaile Griciūte filmas „Telieka tik pėdsakas“.

Kuriant šias programas buvo svarbu atskleisti festivalio liniją, kad mums rūpi ne tik dokumentinis kinas klasikine prasme, bet ir kartu eksperimentavimo forma ir bandymai išeiti už dokumentinio kino ribų. Visus filmus vienija tai, kad jie išsiskiria kritiniu žvilgsniu, gilia istorine, kultūrine ir socialine refleksija. Filmai labai skirtingi, bet kartu ir labai gražiai susijungia“, – teigė programos sudarytoja Justina Jaruševičiūtė.

„Meno avilys“ festivalyje pristato restauruoto dokumentinio kino programą „Pirmosios“, supažindinančią su ankstyvąja lietuvių moterų dokumentika. Po „Meno avilio“ sparnu yra ir Jaunieji programeriai, kurie turėjo progą patys išbandyti kino meno rolę ir sudarė atskirą programą, kurią galima rasti festivalio internetinėje svetainėje.

22-ąjį VDFF atidarė menininkės Gerdos Paliušytės filmas „Laivas“, demonstruojantis skirtingų šokėjų kartų išraiškos laisvę.

„Šį filmą kūriau apie kartų, laikmečių ir erų kaitą bei kūrybos tęstinumą. Jis yra dedikacija maestro Algirdui Stravinskui“, – festivalio atidarymo kalboje sakė režisierė G. Paliušytė.