Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„A real hero, a real human being“* – prieš filmo peržiūrą ne vienas niūniuos šią melodiją, gerai įsiminusią po filmo „Važiuok“ (Drive, 2011). Šio kūrinio režisierius Nicolas Windingas Refnas, atrodo, ir vėl žada kažką panašaus: plakate vėl ramus ir liūdnas Ryano Goslingo veidas, o įsimintino garso takelio kūrėjas Cliffas Martinezas – irgi tas pats. Dar prisideda internetiniai gandai – „Oi, koks žiaurus, kraupiau nei „Važiuok“. Įsižiūrėjus į ganėtinai žemus kritikų bei pačių žiūrovų vertinimus, galima ir paprieštarauti – tikrai nėra taip blogai.
Kanų festivalyje filmą nušvilpė, sakė, jog jam ir pačiam reikia Dievo atleidimo. Gal ir reikėtų, bet ne dėl blogos kokybės, o, paprasčiausiai, dėl turinio ir vaizdų: čia sau vietą randa žudynės ir kankinimai, prostitucija, narkotikų verslas, netgi incesto užuominos. Tik visi šie dalykai, anaiptol, nei šlovinami, nei pateisinami. Paprasčiausiai, toks siužetas: Tailande nužudomas keturiolikmetės prievartautojas. Jo brolis, Julianas (Ryan Gosling), pradeda ieškoti žudikų, bet ir pats yra labai susimovusi persona, kaip ir vėliau pasirodanti šeimos galva Kristal (Kristin Scott Thomas).
Šis mamos personažas užkariauja ekraną. Taip, daugiausiai dėmesio tenka Goslingui – jis viso filmo metu teištaria dvidešimt dvi eilutes, bet klausimų, apie ką galvoja jo veikėjas, kaip ir nekyla. Tik tiek, jog protagonistas labai tinka goslingiškam veikėjui – tylus, susikaupęs, kenčiantis, t. y. kažką panašaus galima išvysti ir „Važiuok“, ir „Niujorko Šešėlyje“ (The Place Beyond the Pines, 2013). Tuo tarpu Kristin Scott Thomas įkūnyta veikėja tikriausiai taps daugelio mėgstamiausia blogiete – tobula despotė, gebanti išspausti pagalbos prašymo gaidelę, kai jai pačiai tai patogu, o likusį laiką nurodinėjanti, ką čia dar pasiuntus į kapus. O tokių žudymų filme tikrai nemažai, kai kur viskas atrodo pošlykščiai, bet nėra kažkas tokio, prie ko nebūtų pripratę žiauresnių filmų mėgėjai (pavyzdžiui, ne vieną Larso von Triero ar Michelio Hanekes kūrinį žiūrėti yra nejaukiau).
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Toks siužetas ir prievartos scenos (bei veiksmo vieta – Tolimieji Rytai) aiškiai susišaukia su keršto filmų tematika. „Atleidžia tik Dievas“ kiek ironizuoja išaukštintą „teisybės atstatymą“, parodydamas, jog abiejose barikadų pusėse yra lygiai tokie pat niekingi ir nuodėmingi žmonės. Ar Refn papildomai stukteli vakariečiams, ar tai atsitiktinumas, tačiau visiškai kitaip nei korėjiečių siautėtojai, kurie talžo savo oponentus rankomis ar kartu nešiojamais peiliais/kitais artimos kovos ginklais, čia veikėjai yra atsiriboję nuo tiesioginio kontakto ir užima užsakovo poziciją, ar, blogiausiu atveju, naudoja ginklą tykodami pakampėje. Todėl viena kulminacinių scenų yra ta, kurioje Julianas atsistoja į boksininko poziciją, ir bando kovoti su personažu, kuris viską tvarko jau įprastomis priemonėmis (šiuo atveju tai katana, ir dar, būtent šiam veikėjui pasirodžius ekrane galima kartais pridengti akis, nes frazę: „Jei nežinojai, kur žiūrėti ir ką matyti – nuo šiol nebematysi išvis“, jis, veikėjas Changas, realizuos tiesiogiai, tad…). Į kovą su Dievu. Ne, tikrai, tai ne interpretacija. Pats režisierius minėjo, jog policininkas Changas yra Dievas. Gal tik kiek per tiesmukai.
Itin žaviai atrodo, kai po beveik kiekvieno įtempto susidūrimo, veiksmas greitai perkeliamas į sustingusią tvinpyksiškos muzikos ir kadro kompozicijos kupiną erdvę, kurioje Dievas lyg niekur nieko sau dainuoja karaoke. Refn minėjo, kad yra pastebėjęs, jog karoke Tailande – kone religinis veiksmas, tad nenuostabu, jog šis kaip pamaldos ramina nejudančius, prie staliukų susėdusius tvarkdarius (policininkus, „Dievo“ dešiniąsias rankas). Tokia tvarkinga kompozicija pirmiausiai primena Kubricką, tai lemia ir tamsių mėlynos-raudonos spalvų dominavimas (operatorius Larry Smithas dirbo ir kuriant Kubricko „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut, 1999). Iš tikro, filmo stilistika – pati stipriausia jo pusė. Net jeigu turinys nesužavėtų, tikrai galima grožėtis estetika. Viskas padaryta nuosekliai: nuo kiekvieno šešėlio iki tolimiausio kadro kampelio. Tik vienas priekaištas: tai primena tiek daug režisierių, jog vienu metu net kyla mintis, ar Refn turi kažką savito, ar tik pasiskolino, kas geriausia iš kitų panašaus braižo kūrėjų? Pabaigos titruose padėką režisierius išreiškia tik Alejandrui Jodorowskiui.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Net ir be padedančių išnarplioti esmę režisieriaus remarkų, vietos interpretacijoms – į valias, filme daug simbolių. Turbūt dažniausiai pasikartojantis ženklas – Juliano rankos, kurios ir (ne)įsivaizduojamai nukertamos, ir tramdomos (pririšamos). Šiomis rankomis Julianas nužudė savo tėvą. Čia jau atsiranda ir Edipo komplekso variacijos, rankos tiesiamas link motinos, link ten, iš kur veikėjas atsirado ir norėtų vėl sugrįžti. Julianas džiaugiasi savo rankomis – stebi ir tyrinėja jas, o gal atsisveikina, norėdamas skirti tas rankas kaip atleidimo aukai. Bet atleisti gali tik Dievas.
Gal ir nieko labai ypatingo, bet žiūrėti ir narplioti – labai įdomu. Turėtų patikti tiems, kas skaniai pažiūri Davidą Lynchą ir Gasparą Noe, bei neprieštarauja Davido Cronenbergo ar jau minėto Kubricko prieskoniams. Visi šie režisieriai, krikščionybė, Edipo kompleksas tailandietiškame virale, ir štai – bus „Atleidžia tik Dievas“.
*Tikras herojus, tikras žmogus.
Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Vilniuje
Sk 2014-03-23 13:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 5 salė
Kt 2014-03-27 17:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, didžioji salė
Sk 2014-03-30 22:45 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 5 salė
Kt 2014-04-03 23:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 4 salė
Filmo anonsas:
