Festivalio „Scanorama“ archyvas
Europos šalių kino forumas „SCANORAMA“, Vingio kino centras, lapkričio 9 diena. Stovėdama palei nublizgintus stiklinius vartelius, periferiniu regėjimu užfiksavau, kad per pusantro metro nuo manęs gyvai šnekučiuojasi žinomas kino veidas. Atsisukau, žengtelėjau žingsnį ir atkišusi delną, nedelsdama pasitikslinau: „Sveiki, turbūt nesuklysiu sakydama, kad Jūs – Audrius Stonys“. Be jokios nuostabos ir pozos, paspaudęs man ranką, patvirtino, kas esąs. Prisistačiau ir paklausiau, ar būtų galima po filmo premjeros nufotografuoti režisieriaus portretą. Sutiko ir net patikslino, kur būsiąs vėliau.
Kol žmonės plūdo į salę (įvairūs, žymūs ir gražūs), kino ekrano drobėje atsirasdavo ir išnykdavo filmo pavadinimas „KENOTAFAS“. Trumpai akimirkai suglumino girdimas varnų kranksėjimas, kuris, kaip supratau vėliau, buvo tiesiog įdomus, o simboline prasme ir taiklus foninio garso sprendimas. Įsitaisiau paskutinėje, spaudos atstovams skirtoje eilėje. Po keleto minučių neliko nei vienos laisvos vietos. Salės šurmulyje skambėjo daug užsienietiškos kalbos. Dažnas sąmonėje įsigalėjęs stereotipas, esą „užsienietiškas“, nors tai tebūtų pirstelėjimas – yra gerai ir geriau. Nežinau, kiek teisybės, tačiau supantys užsieniečiai, tarsi įprasmino ir sukūrė įspūdį, jog laukia solidi, reikšminga ir rimta premjera.
Evelinos Stankūnaitės nuotrauka
Režisierius buvo pakviestas trumpai pristatyti savo filmą – pristatė, o kartu ir savo kūrybinę grupę. Gražu. Sunėręs rankų pirštus, kukliai linkčiojo galva paprašytas kiekvienais metais pastatyti po filmą. Melavo, manau.
„KENOTAFAS“- pirmoji lietuviška premjera forume. Dokumentika, kurioje didžiausią įspūdį kūrė ne istorijos eiga, o vizualinis juostos potencialas. Pavadinimą taikliai iliustravo pirmasis filmo kadras – žmogaus rankų čiupinėjama ir valoma kaukolė; vėliau – žemėje esančiu tuneliu kilimas į šviesą, kurios centre (galima spėti) – ąžuolas. Senovės žemaičiams tai buvo tarsi Visatos ir žmogaus tarpininkas, o pagonybės laikais po ąžuolu laidodavo aukas. Operatorius – Audrius Kemežys – atliko nuostabų darbą. Tiek bendros, tiek metaforiškos „macro“ kadruotės – įspūdingos. Gamtos vaizdai pasiglemžia – labai netikėtai įamžinta naktis pro medžio šakas, akcentuota kiekviena detalė, muzikinės ir vaizdinės kompozicijos darna glostė akį ir ausį. Meistriškai kuriami kontrastai – mėlynos kelnės su „paloskėm“ bekasinėjamame juodžemy. Lyrinio gležnumo maža. Užtat kokia fantastika matyti plataus kampo kadrą – tokį pliką ir kompozicine prasme labai teisingą.
Pirmiausią dėmesį skiriu operatoriaus laimėjimams, nes paties filmo tematika ir siužetas nepasirodė aktualūs. Iš dokumentinio filmo nesitikima išgauti dramos elementų, tačiau kūrinio problematika pasirodė esanti tokia silpna, kad ir pasakiški epizodai nesugebėjo įpūsti gyvasties kūriniui. Epizodų ištęstumas, monotoniškas veiksmas ilgainiui palieka per didelę erdvę žiūrovo apmąstymams. Tiesa, spalvų filmui suteikia vitališki žmonės – ūkininkai, kalbantys tarmiškai, jų tarpusavio pašnekesiai. Nors vietomis buvo juntama pretenzija į inscenizaciją – na, kažkaip dirbtinai keletas pokalbių scenų sulipdytos – bet gal tai tarnavo bendrai filmo minčiai.
Lietuviškajam kinui kartais pristinga emocingumo, norėtųsi daugiau jausmingumo, ir nors filmo istorija konstruojama per subjektyvų išgyvenimą – raudama dėl seniai žuvusių karininkų palaikų, kurie, anot vieno veikėjo, „nederamai palaidoti“ – pasigendu dialogo su žiūrovu. Gal tam turi reikšmės maža problema didelės tragedijos fone ir dar dešimtmečių atskirta nuo mūsų būties. Galima svarstyti, kad kalbama apie subtilius moralės dalykus, tačiau pritrūkstant emocijų, žiūrovas tik informuojamas.
Todėl galėčiau sakyti, kad didžiausia ekspresija buvo juntama ten, kur demonstruotas puošnumas – akcentuojant montažo klasę vaizdo dermėje, poetiški, metaforiški kadrai, spalvų žaismas. Tikiu, jog tema buvo artima režisieriaus pasaulėjautai, tačiau mane tai mažai tepalietė. Ir visgi manau, kad filmą pažiūrėti verta – bent jau dėl giliai apgalvotos meninės raiškos, prasmingai įsiliejančios į kontekstą ir apipavidalinančios filmą „KENOTAFAS“ estetika.
P.S. Po filmo premjeros, Audrius Stonys, ten kur ir sakėsi būsiąs, visai nesipriešindamas ir neversdamas laukti su kitais žmonėmis norinčiais jį pasveikinti, man papozavo. Ačiū Jums.