„Forum Cinemas“ archyvas
Woody Allenas tarsi tolimas giminaitis, kurį aplankai kiekvienais metais. Nevengiantis ironizuoti neurotikas jau seniai tapo šeimos numylėtiniu, tad net jei paskutiniai susitikimai kartais primena jau įvykusius, kasmetinės tradicijos atsisakyti nesinori.
Juo labiau vasaros pabaiga – idealus tam laikas. Intelektualinėmis komedijomis praminti Woody Alleno filmai – bet kokiu atveju yra gera atgaiva jau pavargusiems nuo atostogų metu kino sales tradiciškai užvaldžiusių fantastinių ir veiksmo filmų bei išsiilgusiems rudens festivalių žiūrovams.
Subtilūs džiazo akordai, juodame fone atsirandantys titrai bei puikiai pažįstamas Windsor šriftas leidžia keletą akimirkų spėlioti, ką gi šiais metais mums paruošė savo produktyvumu garsėjantis filmų kūrėjas.
„Forum Cinemas“ archyvas
Šį kartą jo alter ego ekrane – iš Niujorko į Los Andželą pas savo dėdę, garsųjį ir įtakingą Holivudo agentą Filą, nusprendęs persikelti jaunuolis. Savo naujajame darbe Jesse Eisenbergo įkūnijamas Bobis įsimyli dėdės sekretorę, kuriai iš pirmo žvilgsnio visiškai svetima Holivudo pompastika.
Verta pastebėti, kad Jesse Eisenbergas puikiai tiko šio drovaus, bet sarkastiško melancholiko vaidmeniui, o mikčiojantis įsimylėjėlis antroje filmo pusėje sugebėjo nepastebimai pavirsti bene Džėjumi Getsbiu. Eisenbergui jau yra tekę dirbti kartu su Woody Allenu filmuojant „Į Romą su meile“ (To Rome with Love, 2012), kuriame jam atiteko jaunojo architekto vaidmuo. Net savo intonacijomis jis primena jaunesnę režisieriaus versiją, tad tikėtina, jog Woody Alleno filme jį matome tikrai ne paskutinį kartą.
Beveik prieš keturiasdešimt metų Woody Alleno herojus Alvis Singeris pavadino Los Andželą miestu, kurio vienintelis privalumas – galimybė pasukti į dešinę degant raudonai šviesai. Regis, jo nuomonė nuo tų laikų nedaug tepasikeitė. Skirtingai nuo metų pradžioje pasirodžiusio brolių Coenų filmo „Tegyvuoja Cezaris!“ (Hail, Caesar!, 2016), kuriame už kandžios satyros lengva pastebėti didžiulį susižavėjimą klasikiniu Holivudu, Woody Allenas labiau linkęs pabrėžti šlovės galią, žmonių savanaudiškumą bei neapgalvotus poelgius.
„Forum Cinemas“ archyvas
Nepaisant to, kad miestą puošia „Swing Time“ (1936) afišos, Benas su Vone (Kristen Stewart) žiūri „The Woman in Red“ (1935) su nepakartojama Barbara Stanwyck, o žiūrovai nuolat girdi garsių aktorių bei režisierių pavardes, klasikinio Holivudo pasaulį Woody Alleno filme atspindi tik Filo (Steve‘as Carellas) biuras studijoje bei prie asmeninio baseino rengiami pokyliai.
Net originalus filmo pavadinimas „Café Society“ skirtas ne Holivudui, o madingam Niujorko klubui. Beje, panašiai yra pasielgęs Francis Fordas Coppola, sukūręs garsųjį „Cotton“ klubą“ (The Cotton Club, 1984). Nors saulėtame Holivude viskas tviska auksu, triukšmingi vakarėliai bei garsių aktorių namų prabanga Woody Allenui niekada neatstos Niujorko klubų elegancijos ar Centrinio parko žavesio. Niekas neabejoja, kad jo širdis priklauso būtent Niujorkui.
Kita vertus, galima pastebėti, kad gyvenimas šiuose abiejuose miestuose ne tiek skiriasi, kiek atspindi vienas kitą. Abiejų miestų aukštuomenės vakarėliuose neretai atsiduria tie patys žmonės, kurie vieną savaitgalį leidžia prestižiniuose Rytų pakrantės klubuose, kitą – prie baseino Vakarų pakrantėje.
„Forum Cinemas“ archyvas
Didžiausias filmo privalumas – įspūdingi italų operatoriaus Vittorio Storaro, kuriam yra tekę dirbti su Bernardo Bertolucci ir Francisu Fordu Coppola, kadrai. Jeigu Holivude nufilmuotuose epizoduose vyrauja vien šiltos spalvos užliejančios ekraną saulės spinduliais, Niujorke – ypatingą to laikmečio atmosferą leidžia pajusti art deco stilius. Kristen Stewart ir Jesse Eisenbergas dar niekada ekrane neatrodė tokie gražūs. Neabejotinai tai taip pat yra legendinio kameros meistro, įkalbėjusio Woody Alleną pereiti prie skaitmeninio formato, nuopelnas, tačiau pačius aktorius kiek užgožia akis prikaustantys panoraminiai miestų vaizdai.
Įdomu, kad 1937 metais duris atvėręs „Café Society“ tapo pirmuoju Niujorko klubu, kuriame buvo atsisakyta segregacijos, tačiau Woody Allenas neliečia šios temos, jam tradiciškai mieliau diskutuoti apie širdį daužančią nelaimingą meilę, kurią sunku ar net neįmanoma pamiršti bei visą gyvenimą žmonės lydinčius neteisingus pasirinkimus. „Aukštuomenės klube“ pagrindinių herojų vietą užėmė du miestai, o nostalgišką pasakojimą apie juos, praskaidrina režisieriaus mėgstami juokeliai apie žydus bei religija. Ar gi galėtų būti kitaip? Juk sarkastiškas humoras Woody Allenui tarsi žaizdoms skirtas pleistras, padedantis išgyventi bet kokią tragediją.
Filmo anonsas:
