Meno avilio archyvas
Nelegalus intelektinės nuosavybės vartojimas dažnai visuomenėje nėra tapatinamas su nusikalstama veikla. Filmai, elektroninės knygos, muzikos kūriniai, kartais būna parsisiunčiami ir susimokant „piratų“ užvaldytiems interneto tinklapiams. Antipiratines technologijas kuriančios įmonės „Muso“ atlikto tyrimo duomenimis, Lietuva užima antrąją vietą pasaulyje pagal apsilankymus piratiniuose tinklalapiuose. Daugiau nei Lietuvoje „pirataujama“ tik Baltarusijoje. Apskaičiuota, jog per metus Lietuvoje prieinamose nelegaliose platformose vienas vartotojas vidutiniškai apsilanko 269 kartus, o vienas didžiausių piratinių tinklapių Lietuvoje 2017 m. uždirbo 2,4 mln. eur. nelegalių pajamų.
Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos „AVAKA“ autorių teisų specialistės Simonos Mikėnaitės teigimu, dažnai autorių teisės būna pažeidžiamos dėl paprasčiausio nežinojimo, todėl norint keisti situaciją Lietuvoje, svarbu ne tik suteikti geras sąlygas legaliam intelektinio turto vartojimui, bet ir ugdyti visuomenės sąmoningumą.
Šiais metais „AVAKA“ prisijungė prie Britų tarybos ir „Meno avilio“ medijų raštingumo projekto „Dideli maži ekranai“, LR kultūros ministerijos dalinai finansuojamos autorių teisių programos. Programos metu „AVAKA“ atstovai lankėsi Lietuvos mokyklose ir su mokytojais bei mokiniais diskutavo autorių teisių klausimais.
Apie pagarbą intelektinei nuosavybei, medijų vartotojų įpročius, autorių teises ir jų situaciją Lietuvoje bei Lietuvos mokyklose kalbamės su „AVAKA“ atstove ir paskaitų mokyklose lektore Simona Mikėnaite.
Simona, šiemet prisijungėte prie projekto „Dideli maži ekranai. Medijų raštingumas Lietuvos mokyklose“. Kodėl nusprendėte žengti į mokyklas ir kalbėti apie autorių teises?
Mokykla – vieta, kurioje augame visomis prasmėmis. Čia gauname žinių ir informacijos, o taip pat formuojamės kaip asmenybės – ugdome sąmoningumą, kultūrą, vertybes. Tiesą sakant, nežinau geresnės vietos už mokyklą tikslinei auditorijai pasiekti. Juk mokykloje su mokiniais galime kalbėti ne tik apie tai, kaip ir kur legaliai žiūrėti filmus ar klausytis mėgstamų dainų, bet ir ugdyti pagarba autoriams, jų kūriniams bei įdėtam darbui juos kuriant.
Ne kartą paskaitų metu minėjau, kad dažnai autorių teises pažeidžiame ne dėl to, kad mums nerūpi, o dėl to, kad trūksta žinių ir supratimo. Tikrai maloniai nustebino mokinių susidomėjimas ir klausimų gausa. Vadinasi, rūpi!
Tik pastebiu, jog mokyklose vis dar trūksta nuoseklios medijų edukacijos. Kalbant konkrečiai apie autorių teises, dažnai patiems mokytojams tenka susigaudyti informacijos platybėse ir atsakyti į klausimus, kaip ugdymo procese naudoti intelektinį turtą nepažeidžiant autorių teisių. O situacijų yra pačių įvairiausių: pradedant paprasčiausiu kūrinių naudojimu pamokose, mokyklos renginiuose ar namuose, baigiant pačių mokinių kaip kūrybos teisėmis.
Labai stengiausi kuo paprasčiau atsakyti į mokytojams ir mokiniams kilusius klausimus, o teorinę medžiagą pateikti kiek įmanoma suprantamiau, adaptuojant prie kasdienių praktinių pavyzdžių. Manau, kad toks mokymasis – efektyviausias.
Ką patartumėte, rekomenduotumėte, kad mokymo procese būtų ugdoma pagarba intelektiniam turtui? Kaip patiems mokytojams nepasiklysti informacijos platybėse?
Žaibiškai greitai tobulėjančiame informacinių technologijų amžiuje kartais tikrai sunku susiorientuoti. Rinkai kasdien siūloma nesuskaičiuojama gausybė naujų prieigų prie informacijos, programų, programėlių ir pan. Jaunimas, kuris jau nuo mažų dienų rankose laiko planšetes ir mobiliuosius įrenginius, natūralu, lengviau orientuojasi medijų platybėse. Deja, tik iš praktinės pusės.
Mokytojams šiuo atveju aktualu „žinoti“ ir teorinę dalį, kurią galėtų perduoti ir mokiniams. Pateiksiu pavyzdį: dauguma mano, kad viskas, ką galime pasiekti internete – nemokama ir leistina, galima naudoti be atsiklausimo, o ypač mokykloje, mokymo tikslais. Tačiau toli gražu taip nėra. Mokytojai kartais suabejoja ar formuodami mokiniams užduotis neskatina nelegalaus turinio vartojimo, ar naudodami pačių mokinių sukurtus kūrinius patys nepažeidžia jų teisių. Gausybė praktinių pavyzdžių, tikiu, įneštų supratimo.
Matyčiau nuolatinį poreikį mokyti ne tik mokinius, bet ir pačius mokytojus. Sveikinčiau bet kokias iniciatyvas rengiant šviečiamojo pobūdžio leidinius, metodines medžiagas pateikiant tiek teoriją, tiek užduotis. Ir ne dešimtmečiui į priekį, o kasmet ar dar dažniau. Manau, kad tai svarbu.
Kaip vertintumėte šiandieninę autorių teisių situaciją Lietuvoje?
Yra kur tobulėti… Atsiribojant nuo politinių ir teisinių samprotavimų, galima paminėti keletą faktinių aplinkybių: jau kelis dešimtmečius didžiausiu iššūkiu laikomas internetas kaip nepažabota erdvė. Joje „piratavimas“ vyksta itin dideliu mastu. Džiugu, kad internetas Lietuvoje – vienas greičiausiai veikiančių pasaulyje, tačiau garsėjame ir kitu rodikliu – autorių teisių pažeidimo mastais.
Būdami ES nariais, žinoma, paisome direktyvų ir tarptautinės teisės nuostatų, tačiau, bent kol kas, nepajėgiame praktiškai, o ne tik teoriškai užtikrinti autorių teisių apsaugos. Negaliu sakyti, kad nedarome nieko, tačiau akivaizdu, kad per mažai. Norėtųsi permainų.
Kaip ir minėjau, pirmiausia permainų reikia ir švietimo srityje. Turėtume pradėti ugdyti visuomenę nuo jaunosios kartos ir keliant jų sąmoningumą. Be abejo, tam reikalingos lėšos. Labai trūksta ir institucijų, kurios blokuotų nelegalaus turinio platinimą internetinėje erdvėje. Tai vienas iš atsakymų į dažnai mokinių užduodamą klausimą, kodėl internete tiek daug nelegaliai filmus platinančių svetainių.
Kalbant apie pažeidžiamas teises dėl žinių trūkumo, noriu pabrėžti, kad visur reikalingas sąmoningumas ir atsargumas. Vartotojams, kurie nori įsitikinti, ar puslapis legalus ar ne, siūlyčiau įvertinti puslapio visumą: ar yra nurodytas konkretus juridinis asmuo, kuriam priklauso puslapis ar kuriam patikėtas puslapio valdymas, ar yra nurodyta, kam priklauso teisės į turinį ir panašūs rodikliai. Senesniais laikais muzikinių kompaktų ar kino filmų neteisėtas kopijas atskirdavome iš kokybės ar prekybos vietų, o dabar reikia itin didelio atidumo ir žinių. Džiugu tai, kad Lietuvoje daugėja projektų ir iniciatyvų autorių teisių apsaugoje tiek organizuojant mokymus, tiek šviečiamojo pobūdžio renginius.
Ką kiekvienas privalo žinoti apie intelektinį turtą, jo saugojimą bei panaudojimą?
Pirmiausia, reikėtų žinoti, kad tai yra turtas. Neretai fiziškai neapčiuopiamas, tačiau vis dėlto turtas. Pateiksiu pavyzdį: jeigu nueiname į parduotuvę pirkti drabužių ar maisto, tai mums atrodo visiškai normalu už tai sumokėti, tačiau kai kalbame apie kūrinius, ypač prieinamus internete, tuomet atrodo, kad viską galime daryti ir kūryba naudotis neatlygintinai. Paklausa formuoja pasiūlą, tad jeigu nepirktume kažkokio produkto, matyt jis greit dingtų iš parduotuvės lentynos. Kas bus, jei nemokėsime už intelektinį turtą ar kūrybinio darbo rezultatus?
Antra – bet koks kūrinio panaudojimas reikalauja leidimo iš autoriaus arba jo teisių turėtojo. Pateiksiu pavyzdį: mokinys turi materialų daiktą – kuprinę. Vadinasi kuprinė jo, nes jo tėvai sumokėjo nustatytą kainą ir įgavo teisę į tą daiktą. Visiems suprantama, kad fiziškai kuprinė priklauso mokiniui ir tik jis gera valia gali leisti ja pasinaudoti kitiems. Kalbant apie kūrinius, lygiai tas pats – autorius, sukūręs kūrinį, turi teisę leisti arba neleisti naudoti šį intelektinį turtą. Žinoma, autorių teisėje galioja socialumo principas, kuris teigia, kad iš esmės kuriama tam, kad kūriniai būtų naudojami (jokiu būdu nereikia riboti kūrybos naudojimo), tačiau turime pasirūpinti, kad būtų gauti reikiami leidimai tą daryti.
Trečia – finansinis visuomenės atlygis autoriams – galimybė kurti, o visuomenei – galimybė džiaugtis kūrybos rezultatais. Kūryba praturtina visuomenę.
Mano nuomone, sėkmės receptas susideda iš dviejų pagrindinių komponentų: gerų sąlygų naudoti intelektinio turto rezultatus teisėtai ir visuomenės sąmoningumo ugdymo.
Ne paslaptis, kad egzistuoja daugybė nelegalaus turinio platformų, kuriose siūlomas turinys patrauklus dėl kūrinių gausos, naujumo ir aktualumo. Deja, legalaus turinio platformų kiek mažiau, dalis jų kainuoja, o ir turinio apimtimi dažnai nusileidžia nelegalioms. Manau, kad legalaus turinio platformų kūrimas, jų gausa ir turinio apimtis, ypač kalbant apie kiną, smarkiai sumažintų „vagysčių“ internete skaičių.
Dar paminėčiau keletą legalaus turinio svetainių: vienas tokių projektų – „AVAKA“ vykdomas, LR kultūros ministerijos dalinai finansuojamas, „Kino fondas“ – Lietuviško kino lopšys, leidžiantis susipažinti tiek su senuoju kinu, tiek su naujaisiais Lietuvos ir Europos kino kūrėjų darbais. Tarptautinė „Netflix“ platforma, siūlanti dalį užsienio repertuarų filmų ir serialų. Lietuviškų televizijų mediatekos teikiamas turinys – taip pat legalus ir prieinamas audiovizualinio turinio šaltinis. Platforma www.ePasaka.lt – namų kino teatras internete. Legaliai klausyti muzikos galite „AGATA“ asociacijos sukurtoje platformoje www.Pakartot.lt, taip pat „Itunes“, „Amazon“, „Soundcloud“.
Kuomet jau turime teisėtų prieigų, galime drąsiai informuoti ir motyvuoti visuomenę „apsipirkti“ legaliose svetainėse, taip pat skatinti gerbti intelektinę nuosavybę ir ją sukūrusius autorius.
Projektas „Dideli maži ekranai. Medijų raštingumas Lietuvos mokyklose“ yra Britų tarybos kultūrinių ryšių programos, vykdomos visose trijose Baltijos šalyse, dalis. Projektas įgyvendinamas bendradarbiaujant su Ugdymo plėtotės centru, finansuojamas Britų tarybos, Lietuvos kultūros tarybos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos lėšomis. Projektu siekiama ugdyti Lietuvos mokytojų ir vyresniųjų klasių mokinių medijų raštingumą. Ypatingas dėmesys kreipiamas į audiovizualines medijas ir mokiniams patrauklius medijų produktus (kino filmus, reklamas, kompiuterinius žaidimus, socialinius tinklus, televiziją).
Parengė Justina Semėnaitė ir Dovilė Alėbaitė