„Prior“ archyvas
Pirmoji filmo „Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas“ dalis – nieko gero neparodė. Rimtai. Nesukuriama didelė įtampa, o pabaiga tikrai nesudrebina širdies ir iš lūpų neišsprūsta susižavėjimo atodūsis.
Filmo pradžioje ir per visas dvi valandas matome palūžusią Katnis (Jennifer Lawrence), kurios gimtieji namai – dvyliktoji apygarda – sunaikinti, mylimasis – dingęs/miręs/laikomas išdaviku. Norisi tik gulėti, valgyti šokoladą ir verkti. Bet visi žinome, kad „Bado žaidynių“ autorės sukurtas pasaulis visai kitoks. Ten nėra šokolado, nėra džiaugsmo, o šioje dalyje – nėra ir dienos šviesos. Išlikę gyvi gyvena po žeme ir bando įskelti revoliucijos kibirkštį visose apygardose, kurias siaubia ir kankina prezidento Snou kariai, t. y. taikos sergėtojai. O pavargusiems, nuskriaustiems žmonėms viltį gali suteikti tik strazdas giesmininkas – Katnis. Tokia šios, pirmosios, dalies tema ir esmė.
Tiems, kuriuos sužavėjo karinga, storžievė, drąsi ir protinga juodaplaukė Katnis, teks nusivilti, nes šiame filme ji beveik visada lieja ašaras iš sukaupto ašarų rezervuaro, per daug priklausoma nuo kitų, dažniausiai tyli arba rėkia. Tačiau kovos lauke, kaip visada – ji nenugalima. Gal to ir užtenka? Nežinia kodėl, tačiau ir visi kiti personažai sukurti dirbtinai. Pirmame „Bado žaidynių“ filme viskas atrodė labai įdomu, spalvinga ir žavinga, dabar – viskas atrodo ištęsta, pripumpuota steroidų – specialiųjų efektų – ir jausmingų garso takelių, tačiau dingo tas stebuklas, kuriamas Katnis ir pačių žaidynių. Veikėjų dialogai tokie knygiški, atrodo, tarsi už jų stovėjo knygų autorė ir prirėmusi ginklą prie galvų įsakinėtų visiems būti vienodiems ir bejausmiams. Na, žinoma, tik Elizabeth Banks kuriamas personažas – Efė – džiugino ir savo nuotaika, ir spalvomis.
„Prior“ archyvas
Prieš žiūrėdama filmą perskaičiau „The Guardian“ kino kritikės mintis, kad „Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas“ yra filmas, kuris parodo mūsų vaikų ateitį. Juk scenos, kuriose sprogdinami namai, šaudomi žmonės – nebėra tik fantastika, tai vyksta iš tikrųjų čia ir dabar, už kino salės. Šią mintį nešiausi ir į filmo peržiūrą. Dėl šios minties į tas susišaudymų, sprogdinimų scenas žiūrėjau visai kitaip, jos mane liūdino bei gąsdino. Iš tiesų, šioje juostoje per dažnai ir per daug stengiamasi iš žiūrovo išgauti emociją: monotoniška muzika, įkvepiantys, dažniausiai su ašaromis akyse išrėkiami dialogai, nutylėjimai, kurie primena ištraukas iš muilo operų.
„Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas“ – nėra geras filmas. Geriausiu atveju jis gaus MTV geriausio filmo statulėlę, nes visada gauna. Kodėl? Nes komisija yra jaunimas. Tie, kuriuos žavi stipri, kovinga mergina, kurią myli du vaikinai (kam tai nepatiktų); kuriuos žavi susišaudymai, mirtys, kovos menai; kuriems patinka dirbtinai sukeliama emocija. Ir tai nėra blogai. Į šią auditoriją ir taikosi šis filmas. Tikiu, kad ir šį kartą Katnis pavyks su savo strėle pataikyti į ją. O to, atrodo, ir siekiama – pataikyti į auditoriją ir gauti pinigų. Daugiau nieko.
Filmo anonsas:
