2003-aisiais metais keturiems marijampoliečiams – Rimvydui Alenskui, Ričardui Mockui, Eugenijui Naikeliui ir Linui Natkevičiui, kilo beprotiška idėja – Rimvydo tėvų sodyboje po atviru dangumi suorganizuoti mėgėjišką trumpametražių filmų (3 minučių trukmės) festivalį „Baltas kluonas“. Kažin ar jie planavo, jog ant klouno sienos rodomų filmų festivalis paminės savo dešimtmetį, o žiūrovai ir dalyviai į jį keliaus net iš kaimyninių šalių.
Pirmojo festivalio metu Irenos ir Algio Alenskų sodyboje Vekeriotiškės kaime (Šunskų sen.) buvo parodyta 20 trumpo metro filmų, kuriuos pasiūlė vietiniai kūrėjai, o dešimtojo festivalio metu žiūrovai pamatė per 35 darbus. Pastarųjų metų „Balto kluono“ festivalį organizavo Marijampolės vizualaus meno klubas „Baltas kluonas“, kuriam pirmininkauja Tadas Žukelis. Jį ir pakalbinau apie festivalio istoriją ir būsimus planus.
– Pradėkime nuo svarbiausio klausimo – ar šiais metais „Baltas kluonas“ įvyks?
Šiais metais festivalis turėtų įvykti, nors aš iš jo aktyvaus organizavimo traukiuosi. Paraiška finansavimui pateikta, o kaip bus – parodys laikas.
– Kaip kilo festivalio idėja ir kodėl jį nuspręsta organizuoti sodyboje?
Idėja organizuoti festivalį L. Natkevičiui buvo kilusi jau labai seniai, bet mes tik vis pakalbėdavome prie tradicine tapusios kavos valandėlės. Galų gale mintis subrendo ir tapo kūnu… Draugų ratelyje apsitarėme, kad visi filmuojame, bet neturime kur parodyti savo darbų. Tuomet buvo pradėta vietos paieška. Alenskų sodyba buvo pasirinkta, nes niekas kitas savo rate neturėjo tokio gražaus gamtos kampelio tinkančio šiam renginiui.
– Ar visus tuos metus festivalis vyko Vekeriotiškėse, Irenos ir Algio Alenskų sodyboje? Kodėl būtent ši sodyba? Ar Rimvydo tėvai neprieštaravo šiam sprendimui?
„Baltas kluonas“ visada vyko ten pat. Ir kluono siena jau virš dešimt metų balta, ir lenta, nukreipianti į renginį, drožinėta iš medžio. Algis Alenskas – nuostabus žmogus, visada linksmas, rūpinasi ar viskas gerai, ar nieko netrūksta renginiui.
– „Baltame kluone“ galima rodyti mėgėjiškus filmus, kurių trukmė ne ilgesnė nei trys minutės. Kas buvo pagrindiniai pirmųjų festivalių dalyviai? Ar jų kontingentas pasikeitė pastaruosiuose festivaliuose?
Pirmųjų festivalių dalyviai buvo tas pats ratas žmonių, kuris aktyviai prisidėjo prie viso šito reiškinio. Tai ir televizijos operatoriai, ir vestuvinių filmų kūrėjai, kurie palaipsniui pritraukė daugiau norinčių kurti žmonių. Buvo ir studentų, ir vaikų. Kai kurių niekas ir iki šiol nesuprato, kitus festivalis paskatino siekti aukščiau.
– Kas atrinkinėja filmus festivaliams? Ar didelė pasiūla? Tenka kažkam pasakyti ne?
Atrinkinėjame patys klubo nariai, kitaip sakant, aktyvas, kurį sudaro 5-6 žmonės. Vienais metais būna, kad net atmetame, kitais metais žiūrime, kad iki paskutinės dienos reikia rinkti, kad tik užtektų festivalio programai. Su tuo pasakymu NE… nebent būna per ilgas darbas, tuomet jį dedame į programos galą. Ne gali išgirsti ir tie dalyviai, kurie nori festivalyje rodyti daugiau kaip du filmus arba jie yra su vulgariu, smurtiniu turiniu.
– Neilgai trukus festivalis tapo tarptautiniu – norą jame dalyvauti išreiškė ir užsienio valstybių mėgėjiško kino autoriai. Kaip jie sužinojo apie „Baltą kluoną“?
Tarptautinis – čia daugiau reklaminis triukas, nors tiesos tame yra. V. Čekaičio dėka festivalyje sudalyvavo vokiečiai, taip pat lenkų lietuviai iš Seinų. O iš kitur tai daugiau dalyvauja mūsų emigrantai – L. Natkevičius iš JAV, kiti iš Norvegijos, Anglijos.
– Festivalį organizuoja vizualaus meno klubas „Baltas kluonas“, kuriam pirmininkauji tu – Tadas Žukelis. Kada susikūrė šis meno klubas ir kokia jo pagrindinė veikla?
Klubas oficialiai įkurtas 2006 m, nes iki tol festivalis nebuvo oficialiai įformintas, jokios paramos iš valstybinių įstaigų negaudavo. Aš klubui vadovauju nuo 2009 m., o jo pagrindinė veikla – festivalio organizavimas.
– Kaip pats susidomėjai festivaliu „Baltas kluonas“?
Pats aktyviai dalyvavau nuo pat pradžių, kiek tik laikas leido, nes tuo pat metu dar sukausi dviejose viešose veiklose, aktyviai sportavau automobilių sporte – rali-krose, buvau LASF vieno iš komitetų narys. Tad laiko trūko, bet visada stengiausi sudalyvauti ir iš vienuolikos festivalių nedalyvavau gal 3.
– „Baltame kluone“ gausu ne tik kino, bet ir kitų renginių – koncertų etc. Tad galima sakyti, kad festivalis yra ne vien kino reginys, bet ir susibūrimo vieta tų, kurie pavargo nuo didžiųjų miestų triukšmo?
Stengiamės padaryti nenuobodų festivalį. Tačiau po dešimtojo, kuomet jame vyko tiesioginis eteris iš studijos su trimis vedėjais (Zizirskienė, L. Mačiunskas, J. Žukelienė), atsiliepimų buvo įvairių. Matyt persistengėme. Tad vienuoliktą darėme be jokios reklamos, be prekybos maistu ir alumi, tik su jaunųjų muzikantų koncertu – norėdami prisiminti pirmuosius festivalius. Tačiau kai kam buvo vėl blogai, nes pamiršome pakviesti valdžios atstovus. Todėl šiemet mūsų biudžetas labai skurdus, ir dar neaišku, kaip čia bus toliau.
– Kokia pagrindinė festivalio auditorija?
Labai įvairi – ir jaunimas, ir senimas, ir senjorai, ir baikeriai. Tiesiog reikia pamatyti, kaip sodyba atrodo, kuomet susirenka virš tūkstančio įvairiausių žmonių.
– „Baltas kluonas“ vyksta po atviru dangumi, neturėjote bėdų dėl oro?
Viskas aukščiausiojo valioje. Vienais metais ir audra buvo, po paskutinio filmo net ir mano automobilis nukentėjo, kai per ji persirito 50 kvadratų palapinė. O šiaip mūsų publika kantri ir per lietų sėdi.
– Galbūt kokie trumpi festivalyje parodyti filmai išėjo į plačiąsias mases ir festivalis tapo kai kurių kūrėjų tramplinu į didįjį kiną?
Kai kurie filmai buvo rodyti „Zebra“ interneto puslapyje, kai kurie kūrėjai dalyvavo respublikiniuose festivaliuose, o kai kas netgi pradėjo studijuoti kiną užsienyje.
– Kokie per visus festivalius rodyti filmai, kūrėjai, jums labiausiai įstrigo?
Yra keletas, kurie tikrai įstrigo. Tai ir G. Mickaičio, ir T. Mikalausko darbai.
– Kokie kino renginiai be jūsų festivalio vyksta Marijampolėje?
Buvo bandymai vienmečius renginius daryti, bet tokio susidomėjimo kaip „Baltas kluonas“ niekas nesulaukė.
– Ačiū už pokalbį!