fbpx
1 Rekomenduojame, Filmų apžvalgos, Lietuviški filmai, Repertuaro filmai

„Bėgikė“ – kalbėti apie tai, apie ką nelabai norisi kalbėti (apžvalga)

Kadras iš filmo „Bėgikė“

Andriaus Blaževičiaus režisuotas pilnametražis debiutas „Šventasis“, pasirodęs 2016 m., daugeliui buvo maloni staigmena. Nors filmas ir nebuvo labai originalus, tačiau nuo dažnai nekokybiškų kūrinių išvargę lietuviško kino žiūrovai šiltai priėmė kiek kitokį bandymą atkurti Lietuvos paveikslą didžiajame ekrane.

„Šventasis“ leido pažvelgti į ne tik tam tikra prasme nematomą Lietuvos pusę, tačiau ir kalbėti apie tokias problemas kaip: vyriškumo normos, depresija ir kitas, kurių mūsų visuomenėje vengiama.

Naujoji A. Blaževičiaus juosta „Bėgikė“, paties režisieriaus teigimu, yra pirmiausiai apie laisvą ir skirtingas jos dimensijas. Visgi žiūrint filmą neapleidžia nuojauta, jog tam tikra prasme „Bėgikę“ galima laikyti „Šventajame“ pradėtų gliaudyti temų tąsa, įskaitant net santykį su socialinėmis medijomis, kuris šiek tiek paliečiamas ir pirmajame A. Blaževičiaus filme.

Kadras iš filmo „Bėgikė“

Tokį įspūdį sukuria ne tik tai, jog filme ir vėl pasirodo (ir, kaip visada, stipriai) „Šventajame“ pagrindinį vaidmenį atlikęs Marius Repšys. „Bėgikėje“ taip pat bandoma kalbėti apie kitas nematomas ir, dar svarbiau, dažnai ignoruojamas (ar bent jau „suskliaudžiamas“) socialines temas – atsidavimą, socialinį susvetimėjimą ir psichologines problemas, tampančias vis opesnėmis, tačiau ignoruojamomis mūsų kultūroje.

Pastaroji tema „Bėgikėje“ yra ypač ryški. Filme pasakojama istorija sukasi aplink įtampos ir streso kankinamą Mariją Žukauskaitę (nuostabiai atsiskleidusi aktorė Žygimantė Elena Jakštaitė), po visą Vilnių ieškančią bipolinio sutrikimo kankinamo ir manijos apsėsto savo vaikino Vyto Kazlausko (M. Repšys).

Marija bando ieškoti pagalbos tikrame gyvenime tarp savo draugų ir socialiniuose tinkluose, tačiau kartu jaučia negalinti apie tai kalbėti atvirai. Taip yra dėl labai paprastos priežasties – daugelis (įskaitant ir Mariją) jaučiasi nepatogiai kalbėdami apie problemą, dažniausiai nukreipdami kalbą arba tiesiog nutylėdami. Žvelgiant vien iš šios pusės, „Bėgikės“ aktualumu, ypač žvelgiant į nūdienos visuomenės psichologinės sveikatos statistiką, negalima abejoti.

Kadras iš filmo „Bėgikė“

Sveikintina ir tai, jog juostoje nevengiama pažvelgti ir į tokiose situacijoje besirūpinančių vaidmenį užimančius asmenis, tarp kurių patenka ne tik pagrindinė filmo veikėja Marija, tačiau ir jos universiteto dėstytoja (Gabrielė Tuminaitė).

Įtampa, atsirandanti dėl rūpesčio ir atsidavimo kitam (neretai savo sąskaita) bei socialinio spaudimo viską laikyti uždengus normalumo šydu (arba siekti tik savo asmeninių gyvenimo tikslų), yra kita svarbi tema, paliečiama „Bėgikėje“, kuri dar ilgai nepraras savo aktualumo, ypač dabartinėje individualistinėje kultūroje.

Nepaisant savo sąlyginio temos sunkumo ir didelės rizikos pasirodyti nejautriam, A. Blaževičiui pavyksta ir filmo tempo nesulėtinti iki nuobodaus ištęsto šliaužimo, ypač būdingo kinui pastaraisiais metais.

Kadras iš filmo „Bėgikė“

„Bėgikė“ vietomis juda net veiksmo trilerio tempu. Toks siužeto tempo vystymas – puikus ir kitos būdas pritraukti žmones žiūrėti lietuvišką kiną. Visa tai pavyksta padaryti net ir su vietomis keistoku scenarijumi, ypač jei atkreiptume dėmesį į dialogus.

Bežiūrint filmą kino salėje vieną iš finalinių scenų (žiūrintieji tikrai supras kurią) palydėjo garsus prunkštimas. Ši reakcija parodo iš esmės du dalykus.

Iš vienos pusės, tai turbūt kalba apie būtinybę filmo naratyvą sudėlioti kiek stipriau taip, kad tokių scenų atsiradimas neiššauktų keistų reakcijų. Bei dėl to, jog scenoje vaizduojamas veiksmas yra įmanomas, ne kartą dokumentuotas bei turintis net oficialų terminą.

Kadras iš filmo „Bėgikė“

Iš kitos pusės, reakcija taip pat parodo, kiek mūsų kultūroje dar trūksta geresnio supratimo ne tik apie žmogiškąsias psichologines problemas, bet ir apie galimybes, slypinčias daugelyje mūsų.

Reikia tik tikėtis, kad A. Blaževičiaus filmas prisidės prie nuoširdesnio bandymo perprasti šiuos klausimus mūsų visuomenėje, kurioje žmogų, turintį dvasinių ir psichologinių problemų, vis dar mato kaip raupsuotąjį, kuriam užtenka viso labo „susiimti ir nustoti daryti nesąmones“.

Filmo anonsas:

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas

LKC
Komentarai