Apžvalgą būtina pradėti nuo trumpo „Beždžionių planetos“ frančizės aptarimo. Šiaip ar taip ši jau daugiau nei penkiasdešimt metų gyvuojanti frančizė (kurią sudaro dešimt kino kūrinių, keli vaidybiniai bei animaciniai TV serialai, komiksai, literatūros kūriniai, kompiuteriniai vaizdo žaidimai bei, žinoma, žaislai) pelynai išsikovojo sau vietą mokslinės fantastikos žanro panteone. Taigi, jos turtingas ir įtraukiantis pasaulis net kelioms žiūrovų kartoms yra vienas geriausių šio žanro pavyzdžių.
„Beždžionių planetos karalystė“ (rež. Wes Ball) yra naujausia frančizės serijos (kuri prasidėjo 2011 m. su Ruperto Wyatto režisuotų „Beždžionių planetos sukilimas“ filmu) ketvirtoji dalis. Kadangi su trečiuoju filmu baigiasi pagrindinio protagonisto – Cezario – istorija, todėl ši dalis tyliai vadinama antrosios trilogijos pradžia. Kas, būtina pastebėti, didžia dalimi paaiškina pagrindinius šios juostos trūkumus. Tačiau pirmiausią apie filmo istoriją.
Praeina trys šimtai metų po Cezario mirties. Beždžionės gyvena idilišką ir harmoningą gyvenimą su gamtą (kuri, beje, baiga pasiglemžti paskutinius žmonių dominavimo pėdsakus). Naujasis istorijos herojus – šimpanzė vardu Noa – ruošiasi svarbiam ritualui, kurio metu bendruomenės jis bus pripažintas pilnamečiu. Tačiau šią šventę sutrukdo šimpanzių bei gorilų kariauna, kuri nužudo visus besipriešinančius, o likusius išsivelką į vergovę. Noa, per atsitiktinumą išgyvenęs užpuolimą, pasiryžtą išgelbėti savo gentainius.
Sekdamas kariaunos pėdsakus jis palieka savo gimtinę. Kelionės metu Noa sutinka laukinę žmonių merginą bei orangutaną vardu Raka. Pastarasis ir atskleidžia, kad jo genties narius pagrobė beždžionių karalius Proksimus, kuris siekia užkariauti visas beždžionių gentis. Atvykęs į beždžionių miestą, Noa pradeda rengti saviškių išgelbėjimą.
Prieš pradedant detaliau analizuoti, kaip filmui sėkmingai pavyko sukurti įtraukiantį kinematografinį potyrį (kuris ne tik kad nedaro gėdos frančizei, bet ir ją praturtina), būtina prisipažinti, kad esu ilgalaikis „Beždžionių planetos“ mylėtojas. Nuo tada, kai pamačiau pirmąjį filmą, kuris, beje, turi vieną geriausių (jei ne pačią geriausią) visų laikų netikėtą kino kūrinio pabaigą, visiškai įsimylėjau šį kinematografinį pasaulį.
Dar daugiau. „Beždžionių planetos“ filmų pentalogija buvo pati pirmą DVD kolekcija, kurią įsigijau. Taigi, žiūrėdamas „Beždžionių planetos karalystė“ nenumaldomai lyginu bei vertinu jį su visa kinematografine frančize. Arba, kitais žodžiais sakant, esu nebepajėgus vertinti šio filmo, kaip kad tai darytų žiūrovas, kuris nėra matęs ankstesnių filmų.
Pardėkime nuo to, kas filme įgyvendinta išties sėkmingai. Laimei, išties yra daugybė dalykų, už kuriuos galima pagirti kūrėjus. Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad buvo sugebėtą sukurti nuostabų socialiai evoliucionavusių beždžionių portretą. Jei senojoje pentalogijoje beždžionės dauguma atžvilgių yra niekuo nesiskiriantys nuo modernių žmonių humanoidai su beždžionių galvomis, tai šį kartą išties galima patikėti, kad tai tikros beždžionės, kurios išmoko kalba išreikšti laimę, baimę, meilę, draugystę, pagarbą ir t.t.
Kitas aspektas, dėl kurio noriu labai pasidžiaugti (ir pagirti kino kūrėjus), – gebėjimas papasakoti išties naują istoriją. „Beždžionių planetos“ frančizė, kad ir kokia nuostabi ji būtų, visgi savo šerdyje yra istorija apie žmonių ir beždžionių konfliktą (kuri yra puiki metafora nagrinėti socialinius klausimus visuomenėje), todėl, jei iškart būtų nukrypta nuo šio konflikto (tarp žiūrovų ir kritikų), kiltų klausimas – ar tai vis dar „Beždžionių planetos“ istorija?
Bet, kaip jau minėjau, kūrėjai puikiai pasirinko kelio žanro motyvus, kurie puikiai veikė tiek praplečiant naujosios serijos pasaulį, tiek pristatant naujuosius istorijos herojus. Bene smagiausia potyrio dalis buvo būtent tai, kad du trečdalius filmo nebuvo įmanoma nuspėti, kas bus toliau. Tiesa, paskutinis filmo trečdalis pasirodė ženkliai nykesnis, bet apie tai vėliau.
Kitas dalykas, dėl kurio labai džiaugiausi žiūrėdamas šį filmą, buvo gebėjimas sukurti morališkai kompleksišką pasaulį. Personažai nėra karikatūriškai teisingi ar blogi – už visų jų poelgių slepiasi motyvai, kurie yra lengvai suprantami. Dar daugiau, visi personažai yra motyvuoti ne paprasto godumo ar galios troškimo, bet siekiant ilgalaikių tikslų jų reprezentuojamoms bendruomenėms. Kūrėjų gebėjimas sukurti konfliktą, kuriame žiūrovai taip lengvai negali palaikyti vienos pusės, atspindi pačias geriausias frančizės tradicijas.
Galiausiai negaliu nepaminėti puikiai įterptų nuorodų į ankstesnius frančizės filmus. Ar jos būtų pateiktos dialogu, ar vizualiniu sprendimu, ar garso takelio motyvais iš paties pirmojo filmo – viskas padarytą taip meistriškai, kad nežinodamas niekada nepagalvotum, jog tai nėra organiškas šios dalies elementas. Kaip galima pamatyti daugumoje „Marvel“ filmų, gebėjimas atiduoti pagarbą ankstesniems filmams, nesustabdant dabartinio eigos bei ritmo, nėra jau toks lengvas dalykas.
Visgi „Beždžionių planetos karalystė“ nėra be problemų. Pirmiausia, reikia paminėti pagrindinį filmo blogiuką. Kaip jau minėjau, jo motyvacija bei tikslai tikrai jį išskiria iš tipiškų Holivudo blogiukų. Visgi jam trūko charizmos bei gebėjimo dominuoti scenose, kaip kad tai darė pulkininkas Veslis Makalou (kurį įkūnijo nuostabusis Woody Harrelsonas) iš 2017 metų „Beždžionių planetos karas“ (rež. Matt Reeves), ar bent prilygti turimu įtūžiu bei neapykanta, kurią turėjo pagrindinis 2014 metų „Beždžionių planetos aušra“ (rež. Matt Reeves) filmo blogiukas Koba.
Labai gaila, kad karalius Proksimus per visą filmą nesugebėjo manęs įtikini, kad beždžionių karalystė yra būtina jų visuomenės evoliucijos dalis. Taigi, pasirodžius filmo pabaigos titrams neapleido mintis, kad kūrėjai nesugebėjo visiškai išnaudoti šio blogiuko.
Kita filmo problema yra susijusi su kino kūrėjų noru praplėsti šio kinematografinio pasaulio skalę bei raidą. Deja, dauguma išties labai įdomių idėjų (kaip kad Cezario gyvenimo istorijos virtimas religiniu motyvu ar beždžionių visuomenės susiskaldymas į mažas gentis) nėra išvystomos. Tikėtina, kad taip buvo padarytą dėl to, kad kūrėjai planuoja prie jų grįžti būsimose dalyse. Tačiau, vertinant šį filmą kaip savarankišką kino kūrinį, tai vienareikšmiškai yra trūkumas.
Galiausiai būtina paminėti pabaigą, kuri šiek tiek nuvilia, jei lygintume ją su ankstesniais šios serijos filmais. Vargu, ar galima tikėtis, kad kino kūrėjams kiekvieną kartą pavyktų atkartoti išties kinematografiškai įspūdingą kovą tarp žmonių ir beždžionių, vykusią ant tilto, kaip kad buvo pirmajame serijos filme.
Tačiau šiame herojaus pergalė prieš blogiuką (neišduodant daugiau detalių) yra šiek tiek paviršutiniška. Jam nepavykstą įrodyti, kad blogiukas buvo neteisus. Dar daugiau, paskutinėse filmo scenose rodoma, kaip herojus ir jo gentis atstato savo sugriautą kaimą, tačiau nepasimokoma iš pačios istorijos – nėra statomos jokios gynybinės priemonės ar formuojama sargyba. Deja, filmo pabaiga yra pastebimai silpnesnė nei didžioji dalis kūrinio.
Apibendrinant „Beždžionių planetos karalystę“ būtina pabrėžti, kad pats filmas tikrai neprailgo. Naujausias frančizės kūrinys sėkmingai įkūnija daugumą geriausių beždžionių planetos savybių ir tai daro pagarbiai ir organiškai įterpdamas aliuzijas į prieš tai pasirodžiusius kūrinius.
Tačiau, nors būdamas puikus naujos kinematografinės serijos darbas (kuri prasidėjo 2011 m.), filmas nukenčia dėl to, kad per daug dėmesio skiriama ateityje plėtosiamų idėjų paruošimui, o ne geram istorijos papasakojimui. Reikia pripažinti, kad net ir esant šiems trūkumams filmas sugebėjo sužadinti mano, kaip ištikimo frančizės žiūrovo, smalsumą ir optimistiškai nuteikti dėl būsimų dalių.