Mario – tai vaizdo žaidimų personažas, kurį 1981-aisiais metais sukūrė japonų vaizdo žaidimų dizaineris Shigeru Miyamoto. Šiandien Mario yra vienas iš pačių žinomiausių žaidimų personažų, kuris yra pasirodęs daugiau nei 200 skirtingų žaidimų ir, „Nintendo“ džiaugsmui, yra pelningiausia visų laikų vaizdo žaidimų frančizė.
Atrodė, kad viskas, prie ko prisiliečia Mario, pavirsta auksu, todėl visai nenuostabu, kad „Nintedo“ devinto dešimtmečio pabaigoje nusprendė padaryti tai, ko dar niekas niekada nėra padaręs – sukurti vaizdo žaidimo adaptaciją vaidybinio kino formatu.
1993-aisiais pasirodė „Broliai Super Mario. Filmas“. Deja, jis nesugebėjo įtikti ir patikti nei kritikams, nei žiūrovams. Dar daugiau, šis filmas pradėjo dominuoti kritikų sąrašuose, įvardijančiuose blogiausius visų laikų Holivudo filmus, o „Nintendo“, panašu, buvo traumuoti – kelis dešimtmečius net nebandė kurti naujų filmų. „Broliai Super Mario. Filmas“ taip pat davė pagrindą mitui, jog vaizdo žaidimai negali būti sėkmingai adaptuoti į kiną, bet, panašu, jog mitas po truputį griūna.
2020-aisiais kino salėse pasirodė nauja vaizdo žaidimų adaptacija – „Ežiukas Sonic“. Šis filmas buvo didelė komercinė sėkmė, nulėmusi ir filmo tęsinio atsiradimą. Taigi, kai pagrindinis „Nintendo“ konkurentas – „Sony“ – parodo, kad gali prisijaukinti kino mediją, gimsta poreikis sukurti naują „Broliai Super Mario. Filmas“ versiją.
Tačiau šį kartą „Nintendo“ turi galimybę pasimokyti, ką daryti (ir ko nedaryti) adaptuodami vaizdo žaidimus į kiną. Jie aiškiai suvokė, kad tam, jog naujas filmas pavyktų, jiems reikia suteikti pramogą trijų skirtingų grupių žiūrovams: (i) vaikams, kurie nori daug spalvų, nuotykių ir juoko, (ii) tėvams, kurie nėra žaidę Mario, ir (iii) žiūrovams, kurie myli Mario ir griežtai nori, kad su jų mylimu personažu būtų elgiamasi pagarbiai.
Sugebėjimas suderinti visų šių trijų grupių lūkesčius nėra lengva užduotis, tačiau kito būdo į sėkmę paprasčiausiai nėra. Labai džiugu matyti, kad jiems pavyko – labai tikėtina, kad netrukus šis filmas uždirbs daugiau nei vieną milijardą. Palyginimui, tokių pajamų nesurinko paskutiniai dešimt „Disney“ animacijos studijos filmai kartu sudėjus (!!!).
Taigi šiemet pasirodžiusi vaizdo žaidimo adaptacija animacinio kino formatu „Broliai Super Mario. Filmas“ mane tikrai nustebino. Pirmiausia, neatsimenu, kada paskutinį kartą tiek juokiausi kino salėje. Šis filmas puikiai sužaidė su nusistovėjusiais veiksmo bei nuotykių žanrų tropais ir sugebėjo sukurti iš tiesų komiškų momentų. Kitas elementas, kuris sugebėjo sukelti mano šypsnį, buvo subtiliai inkorporuoti vaizdo žaidimų elementai. Turiu pagirti filmo kūrėjus, kad visi šie elementai buvo organiški ir nebuvo eita daugybę kartų nuvylusiu keliu, kai kultinis žaidimo elementas yra praktiškai kišamas žiūrovui į gerklę: „Pameni šitą momentą žaidime? Žiūrėk, mes jį irgi čia turime!“.
Bene svarbiausias „Broliai Super Mario. Filmas“ pliusas – kūrėjai suvokė, jog vaizdo žaidimų adaptacijos neveikia, jei personažams nėra suteikiami charakterio bruožai – personažas turi patirti nuotykių, kurių metu pats pasikeičia ir pasiruošia galutiniam susidūrimui su savo priešininku. Labai džiaugiuosi sprendimais, kurie buvo padaryti šioje animacijoje.
Pirmiausia, buvo nuspręsta parodyti, kad Mario iš pradžių nėra tobulas kovotojas. Taip, jis turi drąsos ir pasiryžimo, bet tik patyręs daugybė pralaimėjimų (iš kurių kiekvieną kartą kažko išmoksta) Mario pasiruošia stoti į finalinę kovą ir išplėšti pergalę. Netgi jo brolis Luidži turi savo asmenybę, kuri, deja, iki galo neišplėtota. Jaunesnio brolio transformacija iš nervingo bailio, neturinčio nei lašo pasitikėjimo savimi, į asmenį, kuris gali stoti prieš bosą, atrodo skubota ir neužtikrinta. Visgi, džiugu matyti, kad filme akcentuojama istorija apie brolišką meilę ir siunčiama žiūrovui žinutė, kad kartu galima įveikti viską.
Švelnios kritikos turiu ir Princesės personažui. Filmas akivaizdžiai vadovaujasi dabartine Holivudo tendencija – jokiomis aplinkybėmis nesuteikti jokių silpnybių moteriškiems personažams. Taigi, šiame filme princesė yra tiesiog nuostabi, jai viskas pavyksta iš pirmo karto ir net, kai ją pagrobia filmo blogiukas, ji sugeba išsivaduoti pati (nes mintis, kad moteriškas personažas gali būti išgelbėtas baltaodžio vyro sukeltų infarktą Holivudo prodiuseriams). Deja, Princesės personažas, per visą filmą nepatobulėja. Tačiau, negaliu paneigti, kad filmo kūrėjai sugebėjo sukurti Princesę iš tiesų patrauklaus charakterio.
Noriu pasidžiaugti ir šio animacinio filmo muzika. Pirmiausia, tai kultinės vaizdo žaidimo melodijos pakylėjimas į kitą lygmenį. Prisipažinsiu, Mario vaizdo žaidimų įkvėptą melodiją niūniavau dar kelias valandas po filmo pabaigos. Tokie kultiniai muzikos kūriniai kaip AC/DC „Thunderstruck“, Beastie Boys „No Sleep till Brooklyn“ ar Bonnie Tyler „Holding Out for a Hero“ sugebėjo sukurti puikią atmosferą kino salėje – vos pavyko numaldyti norą prisijungti dainuoti.
Toks rezultatas atrodo itin sėkmingas, nes šios dainos kino išraiškoje, nepabijokime šio žodžio, yra nuvalkiotos, bet, turiu pripažinti, kad šis rizikingas sprendimas animaciniame filme „Broliai Super Mario. Filmas“ pasiteisino.
Apibendrinant, filmas nėra tobulas – yra keli elementai, kurie galėjo būti įgyvendinti truputį geriau, istorija taip pat nesugeba žiūrovui pasiūlyti kažko gilesnio, tačiau, kaip nesudėtinga kino pramoga, jis yra puikus.
Tai filmas, kurį su šeima tikrai galima žiūrėti kelis kartus ir, tikėtina, rasti naujų elementų, kurie suteiks malonų atradimo džiaugsmą. Be to, šis filmas yra daug geresnis nei tai, ką per pastaruosius kelerius metus sugebėjo pasiūlyti „Disnėjaus“ studija. Taigi nuoširdžiai rekomenduoju nueiti pažiūrėti šį filmą su vaikais… ar be jų.