Fotografas Algis Kriščiūnas
Gal jie išprotėjo: pasiūlė Užkalniui recenzuoti naują lietuvišką serialą. Man, kuris nežiūri televizijos apskritai, ir juo labiau serialų. Na, gerai, aš mačiau pusę serijos „Moterys meluoja geriau“, ir tada supratau, kodėl aš nežiūri lietuviškų serialų. Mano supratimas apie lietuviškus serialus yra toks pat, kaip apie laidą „Duokim garo“ – aš negaliu patikėti ne tuo, kad jie yra, o tuo, kad juos kažkas vis dar žiūri.
Kas paprastai yra lietuviškas serialas? Įprastai klaiki, neorganiška, blogai režisuota ir kapota vaidyba, iki blogumo nuvalkiotos tos pačios miestų lokacijos ir kaimo šiukšlynai su suklypusiomis trobomis ir kaimiečiais, kurie yra kaip paimti iš dokumentikos „24 valandos“. Palauk, bet jie ir yra iš ten paimti.
Ir blogi dialogai. Baisūs, blogi dialogai, rašyti kaip su nugara, ir dar blogiau suvaidinti – taip žmonės nekalba.
Serialo pirmoji frazė irgi gerai nenuteikia. „Tau gyvent atsibodo, asile?“, klausia Mindaugas Papinigis, vos nepartrenkęs automobiliu praeinančio pavėpusio pagrindinio veikėjo, kuris skausmingai primena pokario lietuviškus filmus apie nelaimėlius sodžiaus drovuolius, kuriems paskui nusišypso laimė klojime padūkti su kokia miesto tuštute ir jie pradeda pasitikėti savimi (nežinau, ar buvo toks siužetas pokario metais, bet turėjo būti), ir toje frazėje yra viskas, kas bus tame filme: geriau, negu kituose lietuviškuose serialuose, bet tai ne Holivudas.
Ar galima žiūrėti? Pirmąjį epizodą pažiūrėjau ir nenumiriau. Serialas sumaišo arba dar sumaišys standartinius elementus – bjaurią staugiančią, akis vartančią, viskuo nepatenkintą mergą, dirbančią bjauriame bare, žioplius bloguose darbuose, atsilupusius vyresnio amžiaus giminaites ir vidutinio amžiaus moteris, kurios bus (kai pasirodys seriale) garantuotai rašytos iš gyvenimo: būtų nusivylusios namų šeimininkės, bet jos ne namų šeimininkės, o dirba bloguose darbuose ir yra niekam neįdomios, net ir savo debilėms draugėms, kurios savo ruožtu irgi niekam neįdomios. Dar yra groteskiški banditai ir bus užguiti, uždrožti ir apgailėtini diedai, turbūt irgi rašyti iš gyvenimo. Jie, jeigu ką, irgi niekam neįdomūs.
„Ką, nežinai, kad nuo sausio pas mus jau euras“, klausia idiotišką klausimą, siejantį serialą su aktualijomis Astos Baukutės personažė, ir supranti, kad blogesnės aktorės lietuviškoje audiovizualinėje produkcijoje nėra, negali būti, ir tikrai nebus. Ji taip blogai vaidina, kad net nemoka suvaidinti poteriaujančios puskvaišės kaimo bobelės. Iš jos tikriausiai net telefoniniai sukčiai negalėtų atimti pinigų, nes ji nerastų artimiausio Lukoilo ir nenuneštų ten pinigų.
Klebonas ten atrodo irgi blogai, bet Baukutė yra blogiau. Šį serialą galima žiūrėti vien dėl to, kad pamatytum, kaip blogai vaidina Baukutė. Pavadinti tai „klojimo teatru“ reikštų įžeisti klojimo teatrą ir mokyklos dramos būrelio vaidinimus. Apie šią aktorę galima pasakyti: taip blogai, kad net yra gerai.
Ar verta žiūrėti serialą dėl ko nors kito? Tai žinoma. Greitas, energingas montažas ir tikrai neblogas kameros darbas, netingiai sudėlioti planai ir paveikslai neleidžia akiai pavargti. Garso takelis geresnis už vidutinį lietuvišką serialą (kas nėra kažin kaip daug, bet ką jau čia, vis tiek geriau) ir yra tam tikras gaivumo pojūtis, kas lietuviškai televizijai jau yra gerai. Žmonės, aš pažiūrėjau visą ištisą epizodą! Negali būti taip jau labai blogai.
Serialą taip pat verta žiūrėti bent jau dėl Mindaugo Papinigio, kuris nesunkiai, viena ranka ištraukia ir išgelbėja bet kokį siužetą, netobulą dialogą ir savo neeiliniu talentu užmaskuoja režisūros klaidas, jei tokių būna.
Taip kad pažiūrėkite. Tai nebus geriausias šio sezono serialas pasaulyje. Bet Lietuvoje ir vieniša kukli ramunė, praspraudusi galvą tarp dilgėlių, piktžolių ir usnių, gali atrodyti visai gražiai.
Andrius Užkalnis
Videometra informacija