Du Kine
Kino festivalis „Scanorama“ dar net neprasidėjo, bet kino teatrų žiūrovams jau pristatė naujieną – Yorgos Lanthimos „Bugoniją“ (Bugonia, 2025). Dabartiniame pasaulyje informacijos srautas yra per didelis, o mums rodoma drama, kurioje sąmokslo teorijos perkeliamos į jos scenarijų. Absurdiška? Tikrai taip, bet atsiveria galimybė apmąstyti, kokie (ne)žmonės gyvena tarp mūsų.
„Bugonijoje“ pasakojama apie du ekscentriškus vyrus, įsitikinusius, kad galingos korporacijos vadovė (aktorė Emma Stone) yra ne žmogus, o ateivė, norinti sunaikinti Žemę. Ją pagrobus tikimasi išgauti tiesą ir susisiekti su ateivių imperatoriumi – nuo šio momento balansuojama tarp groteskiško psichologinio trilerio ir juodosios komedijos.
Sąmokslas apie ateivius pamažu virsta į alegoriją apie valdžią, kaltę ir beprotišką tikėjimą. Tai pagrobėjams tampa desperacija, kuri užpildo proto ir sielos tuštumą. Susidaro įspūdis, kad filmas kviečia eiti į pasaulį, kuriame egzistuoja tik viena tiesa, o tikėjimas ja pateisina smurtą.
Man „Bugonija“ primena Bong Joon-ho „Parazitą“ (Parasite, 2019), kuriame taip pat atspindimas vargšų vs. turtingųjų gyvenimas. Skirtumas toks, kad „Bugonijoje“ tai apverčiama aukštyn kojomis: korporatyvinis elitas patenka į paprastų mirtingųjų rankas. Pagrobimas tampa socialine fantazija, kurioje valdžia lengvai prikaustoma rūsyje. Y. Lanthimos išnaudoja šią situaciją be gailesčio: leidžia žiūrovui pajusti malonumą matant, kaip įtakingasis tampa lengvai pažeidžiamu.
Po vizualiai pompastiškų „Prastų reikalų“ (Poor Things, 2023) ar spalvotos „Malonės rūšies“ (Kinds of Kindness, 2024) Y. Lanthimos grįžta prie ankstesnio minimalizmo. Vaizdo estetikoje dominuoja šalti, pilki, taip pat ir gelsvi atspalviai, primenantys distopinio pasaulio viziją. Operatoriaus darbas paprastas, bet neprastas: personažai tyrinėjami palaikant atstumą, nors yra ir scenų, kuriose filmuojama parodant veikėjų veidus per visą ekraną. Taip kuriamas tarsi psichologinio kalėjimo jausmas.
E. Stone, jau ketvirtą kartą pasirodanti Y. Lanthimos filmuose, yra jo mūza (kaip Martinui Scorsese‘ei Robertas De Niro ar Christopheriui Nolanui – Cillianas Murphy‘s). E. Stone veikėja, pradžioje primenanti stereotipišką pasipūtusią įmonės vadovę, pamažu išsineria iš apsauginės odos ir apsinuogina prieš realų, grėsmingą pasaulį. Aktorės akys pasako daugiau nei monologai, o tai nuteikia susimąstyti, ar veikėja kalba tiesą.
Du Kine
Jai oponuoja du sąmokslo teorijomis apsėstos asmenybės (aktoriai Jesse‘s Plemonsas ir Aidanas Delbis) – savotiški liaudies archetipai: vienas – šventai tikintis, kitas – dvejojantis, tačiau vis vien padedantis pirmajam. J. Plemonsas, kaip ir „Malonės rūšyje“, priverčia pasijausti nepatogiai savo ramiu, monotonišku balsu, kurį papildo jo neaiškios kalbos ir riebaluoti, ant veido krintantys plaukai.
Garso takelis įtaigiai kuria diskomforto jausmą: kai jis nutyla, supranti, kad tuoj nutiks kažkas, ko nenorėsi matyti. Arba atvirkščiai – artėjantį pavojų išduoda staigiai padidėjęs garsas, veriantis ausies būgnelius. Garso montažas spendžia spąstus, trukdydamas lengvai nuspėti siužeto eigą.
Šis filmas yra visuomenės, praradusios pasitikėjimą savimi ir susikūrusios savo pasaulį, atspindys. Tad jei sezoninė depresija gerokai užgulusi jūsų pečius ir norisi groteskiško, nusijuokti priverčiančio filmo, rekomenduoju nusipirkti bilietus į šią naują Y. Lanthimos kriminalinę komediją.