Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Burgundijos kunigaikštis“ – viena Europoje gyvenančių drugių rūšių ir vienintelis vyriškos lyties atstovas Peterio Stricklando to paties pavadinimo filme (The Duke of Burgundy, 2014). Drama pristatoma kaip istorija apie entomologių suvažiavimą, kuriame dalyvauja paslaptinga aristokratė Sintija ir jos norų nepatenkinanti tarnaitė Evelina. Tikslesnis apibūdinimas būtų toks: juosta apie poros santykius bei intymumo ir galios žaidimų reikšmę jiems.
Filmo siužetą galima nusakyti vienu sakiniu – dviejų moterų pora užsiiminėja BDSM, kol paaiškėja, kad vienai jų tai nebėra priimtina išeitis santykiams puoselėti. Skamba itin pikantiškai, tačiau juostoje nėra perdėto erotiškumo ar pigaus intymumo – sekso scenos neatviros, dalis poros žaidimų tik girdimi ir nematomi, tad, nors seksualumo daug, režisierius jo nesuvulgarina ir demonstruoja žiūrovams ne kaip malonumo šaltinį, o labiau kaip aiškinančią priemonę veikėjų psichologiniams portretams atskleisti.
Aiškiausia metaforai šiai edukacijai – drugio metamorfozės analogija. Iš pradžių Evelina pristatoma kaip visiška paklūstančioji, vykdanti dominuojančios Sintijos nurodymus: klūpsčia plauna grindis, skalauja Sintijos kelnaites, nusižemina, priima kritiką ir nuolankiai atlieka bausmę. Stricklandas iškart kuria tokią veiksmų eiga, nesiimdamas jokių papildomų aiškinimų, bet žiūrint nesunku suvokti, jog abi moterys yra ne atsitiktinės „ponia ir jos tarnaitė“, o puikiai viena kitą pažįstanti pora. Lygiai taip atsargiai ir nejučia nuo vikšro stadijos pereinama prie kokono. Netgi tiesiogine prasme, pasitelkiant klaustrofobiškas patalpas – Evelina žaidimuose pradeda prašytis būti uždaroma į dėžę, milžinišką skrynią. Moters įgeidžiai auga, taip pat paaiškėja, jog už visus žaidimų scenarijus atsakinga būtent ji, o ne tariamai dominuojanti Sintija.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Galiausiai Evelina pasiekia imago būseną, nukonkuruodama partnerę, kuri pati tampa paklūstančiąja, vykdydama kiekvieną draugės įgeidį. Tikriausiai čia ir kyla didžiausias filmo žavesys, stebint dviejų žmonių transformaciją ir kontroliuojančiojo virsmą į jam pasiduodantįjį, ir atvirkščiai. Abi veikėjos susiduria su jas nepatenkinančią tikrove. Aktorių darbas, subtiliai perteikiantis herojų jausenas, leidžia jomis nesuabejoti, o stilinga kinematografija suteikia paslapties.
Filmo aplinka siurrealistinė su ekscentriškomis detalėmis. Viskas atrodo kiek pasakiškai – senovinis dvaras, šiuolaikinės technikos nebuvimas, įspūdingi ne šio amžiaus kostiumai, korsetai – viskas alsuoja prabanga, gotikiniu stiliumi, nors tai toli gražu nėra kurio nors laikotarpio autentiškas atkartojimas. Metai išvis neegzistuoja. Vienintelė laiko nuoroda yra skirtis tarp žiemos (kai nedirba dvaras ir nevyksta entomologių susitikimai) ir likusių sezonų. Nerealumo jausmas papildomas ir neapibūdinamomis, neaiškios paskirties drugių eksperčių paskaitomis, kurių metu salėje matyti sėdinčios ne tik moterys, bet ir aprengti manekenai. Fantazijos erdvės pagelbėja bent dviem aspektais: kritiškesni žiūrovai galės Evelinos troškimus įvertinti kaip pakankamai kasdieniškus įprastus veiksmus; bei, svarbiausia, kontrastingai išryškina vienintelį likusį realybės žiupsnį – pačių poros santykių peripetijas ir pastangas sutelktas į jų plėtojimą.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Somnabulistišką atmosferą papildo trečioje filmo pusėje atsirandantys sapnų motyvai (beje, intensyvumu primenantys „Po oda“ (Under the Skin, 2014)) ir akinantis ryškiaspalvių drugių blykčiojimas ekrane. Pastarasis – referavimas į žymaus eksperimentatoriaus Stano Brakhage „Drugio šviesą“ (Mothlight, 1963), kuriame režisierius tarp kelių minučių trukmės dviejų kino juostų suklijavo drugių sparnus, žiedlapius ir žoles. Nemažai paminima ir septinto-aštunto dešimtmečio trash filmų, tačiau šių intertekstų atpažinimas nėra būtinas, jei nori mėgautis juosta – tai greičiau pagarbos ženklas kūrėjams ir džiaugsmas sinefilams.
„Burgundijos kunigaikštyje“ žiūrovams kaip tikriems entomologams leidžiama dirstelti pro mikroskopą ir pažvelgti į drugius iš arčiau – į adatėlėmis prismeigtus gyvius, kurie dar gyvybingi blaškosi siekdami ištrūkti ir čia pat jausdami tramdymo malonumą. Ryški, kaip skraidūnų sparnai juosta, sugauta su erotiniu tinkleliu, įtaigiai papasakoja apie daugeliui suprantamas ne nišines problemas, apie (ne)pasidavimą santykiuose ir siekį (ne)įtikti partneriui.
Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kovo 26, ketvirtadienis, 18:30-20:11, Forum Cinemas Kaunas, S01, Kaunas
kovo 28, šeštadienis, 22:00-23:41, Forum Cinemas Vingis, S06, Vilnius
kovo 30, pirmadienis, 17:15-18:46, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius
Filmo anonsas:
