„Forum Cinemas“ archyvas
Kai 2014-ųjų vasarą į internetą buvo nelegaliai nutekinta bandomoji „Deadpool“ medžiaga, šio antiherojaus gerbėjai ėmė agituoti už pilnametražį filmą, tuo pačiu pritraukdami vis daugiau aplinkinių dėmesio. Būtent dėl masiško senų ir naujų gerbėjų palaikymo, studija „20th Century Fox“ ryžosi neregėtam dalykui – išleisti nepraustaburnio Deadpool necenzūruotą versiją. Užkūrę vieną geriausių visų laikų internetinės rinkodaros mašinų, filmo kūrėjai sudomino ir tuos, kurie apskritai nėra superherojų žanro gerbėjai. Net ir uždraudus filmą Kinijoje bei dar keliose šalyse, „Deadpool“ jau pirmąjį savaitgalį surinko virš 250 milijonų dolerių pasaulio mastu, pranokdamas didžiausių optimistų lūkesčius.
Dar 2009-aisiais Deadpool personažas pasirodė filme „Iksmenai: pradžia. Ernis“. Tačiau tada, rodos, niekas nesuprato, kas šis vyrukas yra ir kaip su juo elgtis. Faktas, jog jam buvo „užsiūta“ burna, tai tik įrodo. Ironiška, tačiau tada vaidmenį atlikęs Ryanas Reynoldsas buvo pasirinktas ir naujajai Deadpool versijai. Greita kalbėsena, šmaikštus tonas, išradingi atkirčiai ir nuolatinis nešvankumas tiesiog idealiai dera su Reynoldso charizma, todėl, kaip „Geležinis žmogus“ tapo neatsiejamas nuo Roberto Downey Jr. ar „Ernis“ nuo Hugh Jackmano, „Deadpool“ per vieną naktį tapo neatsiejamas nuo Reynoldso.
Nestokodami nuolatinės saviironijos, filmo kūrėjai pasirinko klasikinę atsiradimo istoriją, pagardindami ją meilės arka. Buvęs specialiųjų pajėgų agentas Wade‘as Wilsonas gyvena laisvai samdomo smogiko gyvenimą. Iš pirmo žvilgsnio įsimylėjęs prostitutę Vanessą (Morena Baccarin), Wade‘as atrodo laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Tačiau netrukus sužinojęs, jog serga paskutinės stadijos vėžiu, nusprendžia ieškoti išeities ir sutinka dalyvauti paslaptingame eksperimente, kuris jam turėtų ne tik išgydyti vėžį, bet ir suteikti mutantiškų galių. Deja, viskas susiklosto kitaip ir Wade‘as, nors ir tampa nemirtingu mutantu, yra stipriai subjaurojamas. Bijodamas, jog jį atstums artimiausi žmonės, šis ryžtasi surasti kaltininkus ir susigrąžinti savo buvusią išvaizdą, pamažu kurdamas savo alter ego – Deadpool.
„Forum Cinemas“ archyvas
Į akis pirmiausia krenta filmo humoro užmojis. Nors tai vienas svarbiausių visumos elementų, tuo pačiu tai turbūt labiausiai supriešinanti žiūrovus tos visumos dalis. Išlaikydamas pagarbą komiksams, šmaikštusis antiherojus nestokoja vulgarių juokelių apie masturbaciją, kandžių pastabų apie kitų superherojų filmus ar bendrų užuominų į kino industrijos klišes ir stereotipus. Visa tai aptaškoma krauju, nuolatiniu ketvirtos sienos laužymu (tiesioginiu bendravimu su žiūrovais) ir Džimo Kerio „Kaukės“ siurrealizmo motyvais. Žiūrovams, kurie neturi daug bendro su Deadpool ar superherojų era apskritai, šitoks humoras gali pasirodyti infantilus, neišradingas ir stokojantis balanso. Ir jie būtų teisūs. Tačiau būtent tai daro personažą autentiška komiksų adaptacija. Filmo saviironija nuolatos primena, jog į nieką nereikia žiūrėti pernelyg rimtai ir tik tada galima patirti tikrą beprotybės malonumą.
Scenarijų parašę Rhettas Reese‘as ir Paulas Wernickas yra labiau žinomi dėl komedijos „Zombių žemė“, tačiau, anot jų, būtent „Deadpool“ yra didžiausias karjeros iššūkis. Surasti sąmoningą disbalansą tarp vulgarumo, genialios ironijos ir klasikinės istorijos, yra, ironiškai, kūrybinės pusiausvyros reikalaujantis darbas. Būtent todėl, net ir romantiškos scenos tarp Wade‘o ir Vanessos, nestokoja kikenti verčiančių nešvankybių. Svarbu pridurti, jog nelinijinė istorijos pasakojimo technika yra pakankamai išradinga ir efektyviai suranda būdą nedelsiant realizuoti veikėją, kurio visi susirinko pamatyti, tuo pačiu pasakojant ir jo atsiradimo istoriją. Tai nėra revoliucinis pasakojimo būdas, tačiau dar sykį įrodo, kaip svarbu filmo kūrėjams išlaikyti gerbėjų bazę laimingą, tuo pat metu papasakojant istoriją bendrinei publikai. Deadpool charakterio kūrėjai Robas Liefeldas ir Fabianas Nicieza taip pat prisipažino esantys laimingi dėl pasirinktos istorijos ir paties antiherojaus įgyvendinimo.
Daugelio nuostabai, filmo režisieriui Timui Milleriui tai yra režisūrinis debiutas. Šis žmogus, kartu su Ryanu Reynoldsu, aktyviai agitavo už necenzūruotą filmo versiją, kurios „20th Century Fox“ studija ilgai vengė. Anot jo, būtent psichologinė laisvė kurti nesuvaržytą personažą yra žiūrovą masinantis faktorius, leidžiantis sukurti nenuspėjamumo ir šviežumo jausmą istorijoje, kurią žiūrovai yra matę daugybę kartų. Toks unikalus personažas, vėlgi, kaip bebūtų ironiška, yra pribrandintas ir išlauktas fenomenas, ne tik reikalingas šiame, superherojų franšizėmis pripildytame laikmetyje, bet ir pajėgus sukurti naują necenzūruotos kūrybinės laisvės kryptį. Faktas, jog filmas muša pelno rekordus, teikia daug vilties.
„Forum Cinemas“ archyvas
Režisieriui pavyko surasti chemiją tarp skirtingų personažų. Morena Baccarin, kurią žiūrovai labiau pažįsta iš vaidmenų serialuose „Tėvynė“ ir „Gotamas“, nors nestokoja filmui būdingo vulgarumo, yra pakankamai stiprus charakteris ir potencialiai gali tapti dar svarbesniu veikėju filmo tęsiniuose. Tuo tarpu po 2015-ųjų nesėkmės „Transporteris: visu greičiu“, pagrindinis filmo antagonistas Edas Skreinas gerokai reabilitavosi, ir su režisieriaus Millerio priežiūra, sušvytėjo ne kaip itin originalus, tačiau savo „blogiuko“ tipažu besimėgaujantis veikėjas. Na, o T.J. Milleris, vaidinantis Wade‘o draugą Žebenkštį, nuolatos įpučia šviežio humoro, neleisdamas pokštams įgauti pasikartojimo.
Dėl mažo filmo biudžeto, kurį pašiepti scenarijaus autoriai rado ne vieną progą filme, įtraukti buvo vos keli „Iksmenų“ veikėjai. Tačiau ir jie rado puikias terpes filmo emocinėje personažų paletėje. Toks skirtingų skyrių orkestravimas yra ne tik Timo Millerio profesionalumo, tačiau ir nuodugnaus Deadpool portreto išstudijavimo įrodymas, todėl mažai tikėtina, jog prie režisieriaus vairo tęsinyje stotų kas nors kitas.
Nors pakankamai neišradingas kameros darbas, skirtingai nei kitame šio žanro filme „Galaktikos sergėtojai“, neretai sufleruoja operatoriaus ribotumą pasakojant vizualinę istoriją, „Deadpool“ gerbėjai liks visiškai patenkinti išprotėjusio personažo įgyvendinimu tiek stiliaus, tiek charakterio vystymo, tiek ir komedijos lygiuose. Bendri superherojaus žanro gerbėjai taip pat turėtų likti maloniai nustebinti filmo aukštu veiksmo tempu, charakterių dinamiškumu ir komedijos gyvumu, tačiau gausus keiksmažodžių ir nešvankių juokelių kiekis gali būti ne visų skoniui. Tuo tarpu bendrinei publikai, neturinčiai emocinio investavimo į šio žanro nišą, filmas gali pasirodyti pretenzingai ir nereikalingai žiaurus, humoras įžeidžiantis, o pati istorija greitai pamirštama. Tačiau visos trys grupės, net ir pasižyminčios plačiu vertinimo spektru, turi pripažinti, kad saviironija gelbsti ir padeda filmui pakilti bent vienu laipteliu aukščiau dabartinės herojų bangos, perpildytos sprogimais ir pernelyg rimtu požiūriu į save.
„Forum Cinemas“ archyvas
Net ir be intelektualaus humoro, „Deadpool“ nestokoja fantazijos ir sumanumo būtent ten, kur jis bando įkąsti. Charakterio idėja, gimusi dar 1991 metais, kaip pasišaipymas iš DC komiksų veikėjo Deathstroke (panašaus savo išvaizda ir savybėmis), nutiesė kelią ikoniškam personažui, kuris, praėjus 25 metams, manifestuoja visu cinišku ir absurdišku grožiu. Humoras turėtų būti tobulintinas, kameros darbas ir veiksmo scenos, kurios akivaizdžiai limituotos dėl to paties biudžeto, taip pat gerės, bet svarbiausia misija – neprarasti beveik „aistros projektui“ būdingo kūrybingumo, kas yra nutikę ne vienoje filmų franšizėje. Tačiau jau nuo filmo įvado, kur aktorių ir kūrėjų pavardės yra iškeičiamos į saviironiškus one-liner‘ius, leidžiama suprasti, į kokio unikalaus personažo kompaniją žiūrovai pateko.
Dabar reikėtų deramai apibendrinti, panaudoti kelias vaizdingas ekspresijas, vieną ar du palyginimus, bet ne per daug, nes gali būti perspausta, užbaigti paskutiniu sakiniu, panaudojant pokštą iš filmo… Tačiau tai „Deadpool“ filmas, todėl šios apžvalgos autorius to nedarys. Ir tikrai ne todėl, kad kažkoks psichopatas laiko kardą, įremtą autoriui į nugarą. Cue the music!
Filmo anonsas:
