„Forum Cinemas“ archyvas
Dabar XXI amžius. Žmonės turi priėjimą prie beveik visos įmanomos informacijos. Jos tiek daug, kad daug didesnė tikimybė ja persisotinti, o ne jausti stygių. O kai visko tiek daug, darosi sunkiau ir sunkiau nustebti, pasakyti, kad nieko panašaus dar nebuvai matęs. Visgi žiūrint „Dešrelių balių“ kaip tik taip ir nutinka. Sėdi sau kino salėje ir galvoji: visa tai labai kvaila ir keista, bet tuo pačiu ir originalu. Originalu! Koks keistas žodis. Jau beveik buvau pamiršęs jo reikšmę.
„Dešrelių balius“ pasakoja istoriją apie maisto produktus, kurie gyvena sau prekybos centre svajodami apie vieną vienintelį dalyką – kad juos kas nors nupirktų. Mat pirkėjai yra Dievai, kurie maistą pasiima į rojų, kur jo laukia amžinoji palaima. Pagrindinis veikėjas dešrelė Frankas (Seth Rogen) svajoja į rojų patekti kartu su savo mergina bandele Brenda (Kristen Wigg), nes labai nori ją užpildyti ir taip pajusti gyvenimo pilnatvę. Visgi idiliškas gyvenimas pasibaigia, kai Frankas su Brenda atsilieka nuo savo pakuočių, o vėliau išsiaiškina, kad žmonės maistą perka valgymui.
Nesąmonė? Dar ir kokia. Tačiau labai linksma nesąmonė. Aš nesu tikras, kaip S. Rogenas su kompanija įtikino prodiuserius finansuoti šitą filmą, bet labai džiaugiuosi, kad jie tai padarė. Liežuvis tikrai nesiverčia sakyti, kad pasauliui itin reikėjo animacinio filmo, kuriame daug keikiamasi, daug juokaujama apie antrą galą, viskas pasibaigia masinėmis žmonių žudynėmis ir maisto orgija, bet faktas toks, kad jam atsiradus jis tikrai tapo, tegu tik truputėlį, bet visgi geresne vieta.
„Forum Cinemas“ archyvas
„Dešrelių balius“ iš esmės parodijuoja į „Žaislų istoriją“ ar „Slaptą gyvūnėlių gyvenimą“ panašius filmus. Kitaip tariant, tą jau kiek pabodusį konceptą, kai dalykai, kurie šiaip jau neturėtų turėti sąmonės ar gebėjimo kalbėti, ne žmonių akivaizdoje atgyja ir atskleidžia, jog šalia žmogiškojo egzistuoja alternatyvus pasaulis. Mintis prikelti būtent maisto produktus tegu ir absurdiška, bet suveikia labai gerai, nes suteikia kūrėjams galimybę pakalbėti apie tam tikrus dalykus jų tiesiogiai neįvardijant.
Jeigu manote, kad be keiksmų ir juokelių apie antrą galą „Dešrelių baliuje“ daugiau nieko kaip ir nėra, tai jūs labai klystate. Iš tikrųjų tai tikrai neblogai parašytas filmas (turint omenyje koks jis yra). Žinoma, tai tikrai ne kažkokia aukšto lygio politinė ir socialinė satyra, bet visgi čia netrūksta idėjų, įdomių pastebėjimų. Religija, politika, tradicijos, seksualinė orientacija – visos šios temos labai organiškai įsilieja į scenarijų ir yra vienos geriausių jo dalių.
Tokioje keistoje istorijoje, kurios idėja, ko gero, gimė ne be tam tikrų substancijų pagalbos, viskas akimirksniu sugriūtų, jeigu joje nebūtų stiprių veikėjų, kurių veiksmus stebėdamas galėtum įsitraukti į tą keistą pasaulį. Laimei, „Dešrelių baliui“ jų netrūksta. Didelė jų dalis specialiai stereotipizuota iki absurdiško lygmens. Tarkim, kad Lavašas ir Beigelis yra atitinkamai arabas bei žydas, susipranti per maždaug dvi sekundes. Pabrėžtinai karikatūriškos jų savybės gal ką nors ir gali įžeisti, bet iš tikrųjų puikiai pasitarnauja dviejų kultūrų nežinia kada prasidėjusio ir niekaip negalinčio pasibaigti konflikto absurdiškumo pavaizdavimui.
„Forum Cinemas“ archyvas
Tiesą sakant, praktiškai kiekvienas ekrane pasirodantis personažas turi bent po vieną savybę, kuri leidžia jam ar jai pajusti simpatiją ar, kaip tai keistai beskambėtų, empatiją. Deformuota dešrelė Baris paperka savo virsmu iš užspausto ir bailaus į drąsų ir veiklų. Teresa del Tako įsimena dėl savo vidinio konflikto tarp to, ko ji trokšta, ir ką jai dera daryti. Galų gale, net ir pagrindinis blogietis Douche’as turi visiškai suprantamas motyvacijas – juk kažkokie netikėliai sugriovė jo gyvenimo svajonę (atsidurti moters vaginoje) ir jis tiesiog trokšta keršto.
Tačiau, žinoma, viskas iš esmės sukasi apie Franką ir Brendą bei jų santykių istoriją. Tai labai keista ir net savotiškai apmaudu, bet tenka pripažinti, kad jų siužetinės linijos, asmenybių evoliucija iš esmės yra gerokai įdomesnė ir stipresnė už tas, kurias stebime tipiškuose Holivudo filmuose. Iš naivių veikėjų, kurie tiesiog nori būti kartu įsivaizduojamame rojuje, jie pavirsta į nepriklausomas asmenybes, kovojančias už savo išlikimą ir laisvę. Aš rašau šiuos žodžius ir pats suprantu, kaip visa tai kvailai skamba, bet taip yra. Niekaip kitaip to neapibūdinsi.
Aišku, nepradėkite galvoti, kad „Dešrelių balių“ kažkas nori pavadinti genialiu kūriniu, kuriančiu absoliučiai naują raiškos būdą ar darantį kokį nors siaubingai prasmingą pareiškimą apie postmodernę būtį. Jokiu būdu. Tai labai kvailas filmas. Siaubingai kvailas. Ir toli gražu ne visi juokeliai jame suveikia. Tačiau visa tai ne taip ir svarbu. Filmo kūrėjai labai gerai suprato, ką daro. Tai turėjo būti linksma kvaila parodija su keliomis įdomiomis idėjomis, savotiškas eksperimentas, žaidžiantis tiek su pačiu žanru, tiek su jo tendencijomis bei tikrinantis kokio keistumo mintis yra pasirengusi priimti auditorija.
O panašu, kad bent tokiam filmui ji tikrai buvo pasirengusi. Susuktas už tikrai kuklius 19 milijonų, „Dešrelių balius“ jau dabar uždirbo 120 milijonų. Tai tik įrodo, kad publika yra tiesiog ištroškusi naujumo. Koks keistas ir kvailas jis bebūtų. Jeigu jums tikrai patinka juodas, absurdo bei metahumoras, nepasididžiuokite ir nueikite į šį filmą. Katarsio gal ir nepatirsite, bet bent jau pasilinksminsite, o po to pagalvosite, kad tokios nesąmonės dar tikrai nebuvote matęs. O tai jau pakankamai daug.
Filmo anonsas: