„Forum Cinemas“ archyvas
Šiuo metu kino teatruose po ketverių metų pertraukos pristatomas naujas režisieriaus Darreno Aronofsky filmas „Nojaus laivas“ (Noah, 2014). Pasaulyje išgarsėjęs filmais „Pi“ (1998), „Requiem svajonei“ (2000) ir „Juodoji gulbė“ (2010), šiais metais žiūrovų verdiktui pateikia pagal Bibliją sukurtą istoriją apie Pasaulio tvaną. Būdamas vos trylikos metų D. Aronofsky parašė poemą apie Nojų ir laimėjo konkursą. Nuo tada jo galvoje pradėjo suktis mintis apie šio filmo sukūrimą.
Filme pasakojama visiems gerai pažįstama istorija apie Seto palikuonį Nojų (Russell Crowe), kuriam Dievas pavedė pastatyti laivą ir išgelbėti žemėje gyvenančius gyvūnus. Dangaus ir Žemės Sutverėjas užpyko ant žmonių dėl jų nuodėmingo elgesio ir nusprendė atsiųsti potvynį, kuris juos visus sunaikintų. Nojus, padedamas iš Dangaus išvarytų angelų ir savo šeimos, pradeda statyti laivą iš gofero medžių, tarpus užliedamas derva. Greitai atsiranda žmonių, kurie taip pat nori patekti į laivą, nes sužino apie artėjantį tvaną, tačiau Nojus ir jo pagalbininkai stengiasi juos sulaikyti ir įvykdyti Dievo užduotį. Aišku, siužetas skiriasi nuo istorijos, aprašomas Biblijoje. Pats režisierius sakė, kad norėjo sukurti dramatišką filmą, todėl teko sukurti nemažai konfliktų, kurių Šventajame Rašte tikrai nerasite.
Kadangi istorija Biblijoje aprašyta trumpai ir be smulkių detalių, dauguma dalykų filme yra išgalvoti, nors ir stengiamasi nenutrūkti nuo pagrindinės istorijos. Nors Šventajame Rašte pasakojama, kad Dievas pasirinko išgelbėti Nojų ir jo šeimą, filme iki paskutinės minutės bandoma sukurti intrigą, ar jie išliks gyvi. Nojus nusprendžia, kad jo šeima yra tokia pat nuodėminga kaip ir kiti žmonės, todėl jie irgi turi mirti. Čia atsiskleidžia ir motinos, kaip viską dėl savo vaikų galinčios padaryti moters, vaidmuo. Ji kreipiasi į senelį Metušelą (Anthony Hopkins) ir prašo padėti nevaisingai įdukrai Ilai (Emma Watson) susilaukti vaikų nuo jos sūnaus Šemo (Douglas Booth), kad būtų išsaugota giminė. Ji taip pat yra asmuo, kuris visada primena Nojui, kad jis nėra vien Dievo tarnas, bet taip pat ir šeimos galva, kuria reikia irgi reikia rūpintis. Taip režisierius bando sukurti konfliktą pagrindinio veikėjo viduje – ar jam atsiduoti vien savo pašaukimui, ar paklusti savo šeimai ir nusidėti Dievui.
„Forum Cinemas“ archyvas
Labiausiai viso seanso metu kliuvo prastai padaryti specialieji efektai. Puolę angelai truputį kėlė juoką ir atrodė tarsi paimti iš animacinio filmo. Kadangi tikrų gyvūnų filme nebuvo, jie savo nenatūralumu irgi per daug išsiskyrė iš aplinkos. Kartais atrodė, kad vaizdas savo dirbtinumu prilygsta filmui „300“. Sukurti kostiumai atrodė pernelyg modernūs. Viso seanso metu Nojaus kelnės man priminė paprastus džinsus, nors jie atsirado tik XX amžiuje. Nors tai gali pasirodyti kaip nesvarbios detalės, tačiau matant tokius neatitikimus, darosi vis sunkiau įsijausti į filmą ir jo siužetą. Galbūt, mano manymu, vienas geresnių dalykų filme buvo garso takelis, kuriuo bandoma sukurti dramatišką nuotaiką ir didybę.
Jeigu filme tikitės pamatyti tiksliai atpasakotą Šventojo Rašto istoriją, tai galite tikrai nusivilti. Kaip iš daugelio filmų matyti, to padaryti beveik neįmanoma. Taip pat nesiūlyčiau eiti į filmą, jeigu tikitės gerų specialiųjų efektų. Jie daug geresni yra „Žiedų valdovo“ trilogijos. Filmą gali „atpirkti“ nebent dialogai tarp pagrindinių veikėjų, kuriuose paliečiamos svarbiausios tikėjimo, šeimos santykių temos. Išėjus iš filmo trumpam susimąsčiau apie tai, kas man yra šeima, ir ką ryžčiausi dėl jų padaryti. Tačiau viską susumavus, tikėjausi geresnio rezultato iš režisieriaus. Jo filmai „Juodoji gulbė“ ir „Requiem svajonei“ paliko ženkliai didesnį įspūdį, o šis pernelyg „kvepia“ Holivudo produkcija.
Filmo anonsas: