Festivalio „Scanorama“ archyvas
Penktadienį, lapkričio 8 d., savo filmą „Dienai brėkštant“ (When Day Breaks, 2012) „Scanoramoje“ pristatė serbų kilmės režisierius Goranas Paskaljevičius. „Filmą stengiausi sukurti kuo paprastesnį“, – šiais žodžiais režisierius paliko kino salę, prasitaręs, jog eis tęsti savo kelionės po Vilnių. Tačiau pasibaigus juostai, mielai atsakė į kelis klausimus.
Filmas pastatytas pagal G. Paskaljevičiaus draugo gyvenimo istoriją, su kiek pakeistais faktais ir detalėmis, tad rodoma istorija paremta tikrais įvykiais. Šiuo filmu Goranas Paskaljevičius taip nori atkreipti žmonių dėmesį į Belgrado koncentracijos stovyklą, kuri iki šiol yra visiškai apleista ir nesulaukusi tinkamos pagarbos – kelių tūkstančių žmonių mirties vieta dabar atrodo kaip tikras lūšnynas, kuriame gyvena nepasiturintys žmonės. Todėl nenuostabu, jog jau pirmuose filmo kadruose parodytas Serbijos vyriausybės kolaboravimas su nacių valdžia susilaukė neigiamų atsiliepimų net iš šalies politikų.
Istorijos pradžioje susipažįstame su pagrindiniu veikėju – Miša Brankovu (Mustafa Nadarevičius). Išėjęs į pensiją muzikos profesorius, kuris talentingus romų vaikus nemokamai moko groti smuiku, jau ruošiasi sutikti gyvenimo saulėlydį. Šis senyvas, apkūnus vyras daugelio vadinamas tiesiog „profesoriumi“, yra mylimas savo mokinių dėl itin geros širdies ir švelnaus charakterio. Tačiau gyvenimą staiga aukštyn kojomis apverčia netikėtai gauta žinia – randama metalinė dėžutė, kurioje yra nuotrauka, laiškas ir nepabaigta muzikos kompozicija, bylojanti, jog vyro tikrieji tėvai yra žydų pora, nužudyta Belgrade įrengtoje koncentracijos stovykloje, skirtoje žydams bei romams. Miša patiria tikrą šoką, supranta, jog visą gyvenimą gyveno net nežinodamas savo tikrosios kilmės. Tai supratęs, jis baigia rašyti tėvo pradėtą kūrinį. Miša jaučia, jog muzika suartina jį su jo tikrąja šeima ir ta melodija lydi jį viso filmo metu. Jausdamas pareigą, jis kartu su geriausiais muzikantais visomis pastangomis siekia atlikti kūrinį genocido aukų minėjime.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Žmonių patirtis niekam nereikalinga. Šie žodžiai puikiai apibendrina visą filmą ir jame rodomas problemas, rasizmą, iki šiol jaučiamą romų tautos bei didėjančius kartų lūžius. Šią juostą vertinti gana sunku, nes holokausto tema negali nesukelti jokių emocijų. Neabejotinai dramos stiprioji pusė yra jos paprastumas ir lengvumas. Filme negausu detalių, parodoma įdomi, tačiau tikra istorija, nutikusi ne vienam žmogui. Nors pats filmas nėra šokiruojantis, neišsiskiriantis nei savo siužetu, nei operatoriaus darbu, o filme skambanti viena melodija gali kiek pabosti, tačiau pats filmas suprantamas visiems žiūrovams. Kalbant apie paprastumą reikėtų taip pat paminėti ir tai, jog siužetas gali pasirodyti itin melancholiškas – visos gautos naujienos, potyriai Mišai nesukelia jokių pozityvių emocijų, greičiausiai tik dvasinį pakilėjimą, kylantį iš supratimo, jog baigdamas savo gyvenimą galės kažką padaryti dėl tėvų, išsaugojusių jam gyvybę. Net žmonės, supantys jį viso filmo metu, yra savotiškai kenčiantys ir nelaimingi. Tačiau, nepaisant tokios jausmingos istorijos, režisierius neleidžia prasiskverbti depresyviai nuotaikai ir juostą kuria pasitelkdamas Mišos sapnus ar vizijas bei paprastų žmonių nuoširdžius išgyvenimus.
Šiame filme iškeliamos visais laikas aktualios ir, atrodo, neišsprendžiamos problemos, kaip rasizmas, žmogaus patirties ir istorijos negerbimas. Tad šis filmas nėra tik vieno žmogaus istorija. Tai yra visos kartos istorija, parodanti, jog menas yra lyg universali priemonė, galini sujungti skirtingų rasių ar žmonių kartas.
Filmo pristatymo akimirkos
