Per pastaruosius pora dešimtmečių skaičius kino kūrinių, prisiliečiančių prie dirbtinio intelekto (DI) temos, išaugo. Tas neturėtų stebinti – kinas nuolatos žaidžia su ir/ar bando reflektuoti tikrovę. DI tema šiandien tampa ne tik politinių diskusijų objektu, tačiau ir kelia vis daugiau klausimų apie augantį technologijų gebėjimą tobulai imituoti žmogų. Kiekvienas mūsų šiandien gali su DI netgi pachatinti internete. Puiki medžiaga konstruoti hipotetinius scenarijus, kurie dar ir nebūtų pernelyg nutolę nuo mūsų šiandienos.
DI tema kine atsiranda toli gražu ne tik su plačiai naudojamu internetu ar pirmaisiais bandymais kurti DI didžiosiose pasaulio korporacijose. Idėja, kad mašina gali tapti sąmoninga, kartais gebančia tobulai imituoti „tikrą“ žmogų, domino ir ankstesnius kino kūrėjus. Jiems neretai tekdavo patiems įsivaizduoti DI bruožus neturint gero atskaitos taško realybėje. Įkvėpimo teko semtis iš dienos aktualijų, tačiau pagrindas „buvo“ padėtas. Į kelis esminius kino istorijos momentus šiuolaikinio link šiame straipsnyje ir pažvelgsime.
Užsimaskavusi mašina, gebanti kontroliuoti žmones
Nors dažnas gali įvardyti ne vieną ir ne du šiuolaikinius filmus (dažniausiai, turbūt, „Matricą“), kuriuose dirbtinio intelekto ar sąmoningų mašinų tema vienu ar kitu būdu plėtoja filmo siužeto liniją. Tačiau nedaug kam į galvą ateina filmas, pasirodęs prieš beveik 100 metų.
Austrų režisieriaus Fritzo Lango „Metropolis“ (Metropolis, 1927) yra ypatingas. Tai yra juosta, iki šiol pelnytai laikoma ekspresionistinio kino vizijos triumfu, neprarandančiu savo svarbos. Iki šiol jis daro įspūdį savo inovatyvumu, dydžiu ir ambicija, kuri kai kuriais atžvilgiais nebuvo „perspjauta“ net ir vėliau kūrusių kino grandų su daug didesnėmis kišenėmis. Nors ir kartais kaltinamas naivumu, „Metropolis“ yra vis dar nepakartojamas kinematografinis vaizdinys.
Tačiau (turbūt) vienu netikėčiausių šio filmo pasiekimų galima laikyti faktą, kad jis daug kur minimas kaip pirmasis filmas apie dirbtinį intelektą. Kas jei gyventume visuomenėje, kurioje robotas tampa neatskiriamas nuo žmogaus?
Filme pasakojama apie futuristinį Metropolio miestą, kuriame pasiektas socialinės skirties pikas. Turtingieji gyvena dangoraižiuose ant žemės paviršiaus, o darbininkai ir varguoliai visą laiką pluša ir kankinasi po žeme. Šiame kontekste turtingas magnatų atstovas įsimyli po žeme gyvenančią merginą, pranašaujančią apie naujojo mesijo, pagaliau panaikinsiančio skirtis tarp žmonių, atėjimą.
Nuo šio taško pradedamos vystyti visos epinio pasakojimo gijos, apimančios moralinius, filosofinius, socialinius ir visus kitus klausimus. Galiausiai būtent žmogaus sukurta ankstyva DI forma, įgavusi žmogaus-mašinos pavidalą, suvaidina vieną svarbiausių vaidmenų. Vykdydama savo kūrėjo įdiegtą tikslą keršyti turtingosioms klasėms, ši mašina kursto nepasitenkinimą tarp darbininkų ir taip sukelia riaušes ir destrukciją Metropolio mieste.
Taip filme vienu pagrindinių motyvų tampa klausimas – ar mašina gali manipuliuoti žmonėmis ir juos kontroliuoti? Ką tai reikštų? Iki kokios ribos ši kontrolė gali būti įmanoma? Filme demonstruojami DI (roboto forma) kurstomi darbininkai, pavirstantys siautėjančia žmonių mase, kuri varoma tiek instinktų, tiek ir siekio parodyti turtingiesiems jų vietą. Tad ir „Metropolio“ atsakymas į klausimą yra gana supaprastintas – mašina išties gali kontroliuoti žmogų pastarajam net nesuprantant, jog jam kalba mašina, o ne tradiciškai „gyvas“ asmuo.
Ir visgi, tuo pat metu F. Lango „Metropolyje“ galime rasti ir kitų idėjų. Už bet kokios mašinos, kad ir kokia ji būtų panaši į žmogų, visada slepiasi ją sukūręs žmogus. Mašinos kūrėjas kuria vedamas savų tikslų, kurie yra perkeliami į jo kūrinius. Tad šia prasme „Metropolis“ pasirodo net kiek optimistiškas – mašinos jo pasaulyje vis dar nėra pajėgios pačios formuluoti savo tikslus bei jų siekti. Tad išsprendus žmogiškąsias priešpriešas ir moralines dilemas galima sukurti mašinas, dirbančias geram tikslui nekeliant niekam pavojaus.
Kiek su tokia interpretacija sutiktų pats F. Langas ar juo labiau mes, kaip gyvenantys technoeroje, žinoma, sunku pasakyti. Tačiau nežiūrint į tai, negalima paneigti, kad „Metropolis“ kino istorijoje yra vienas pirmųjų kūrinių, kėlusių klausimus apie mašinos gebėjimą imituoti žmogų, o atskirais atvejais jį net ir pakeisti to niekam nesuvokiant, net ir intymiausiose situacijose.
Tačiau galiausiai tai yra mašinerija, turinti žmogišką dimensiją, t. y. tikslus ir paskirtį, kuriuos jai suformuluoja žmogiškas kūrėjas. Jei šie tikslai suformuluoti teisingai, viskas bus gerai. DI gali tapti netgi ir (kažkuria prasme) pozityviu elementu, kaip kad filmo „Diena, kai sustojo Žemė“ (The Day the Earth Stood Still, 1951) atveju pasirodęs robotas Gortas, atlikęs gynėjo ir saugotojo funkciją. Ir visgi, bendresniame kontekste tamsesnių DI aspektų tyrinėjimas pasirodė kaip produktyvesnė kryptis. Tai tapo akivaizdu XX a. 7 deš.
Mašinų kontrolės ribos?
1965 m. pasirodė Jeano-Luco Godardo režisuotas filmas „Alfavilis“ (Alphaville: une étrange aventure de Lemmy Caution, 1965), kuris pasirodo kaip dar vienas primirštas kino klasikos pavyzdys, liečiantis DI temą.
Noir detektyvo ir mokslinės fantastikos žanrus maišantis „Alfavilis“ pasakoja apie slaptą agentą 003 Lemį Kosjoną (Eddie‘is Constantine‘as), atvykstantį į futuristinį Alfavilio miestą. Atvažiuoja jis ten ne atostogų. Viena pagrindinių jo misijų – sunaikinti „Alpha 60“. „Alpha 60“ yra sąmoningas kompiuteris, kontroliuojantis kiekvieną gyvenimo Alfavilyje aspektą.
„Alpha 60“ valdo miestą pagal visus totalitarizmo bruožus. Jis uždraudžia laisvą mąstymą, meilę, poeziją ir kitus „neracionalius“ gyvenimo aspektus. Visur mieste žiba iškabos su mokslinėmis formulėmis, orveliškai kontroliuojamas net vartojamų žodžių žodynas.
„Alpha 60“ tikslas – „švariai“ valdyti visuomenę pagal griežtus mokslo principus. Tuo tarpu L. Kosjonas yra seno sukirpimo detektyvas – mačo antiherojus, atsikalbinėjantis ir maištaujantis prieš tipinę logiką ir racionalumą. Ši priešprieša tarp mašinos ir žmogaus tampa varomąja siužeto ašimi. Turbūt ne veltui pats J. L. Godardas „Alfavilį“ pradžioje norėjo pavadinti „Tarzanas versus IBM“.
Būtent slaptojo agento 003 veikėjas įneša į Alfavilį emocijos ir nenuspėjamumo elementus, taip efektyviai malšintus totalitarinės „Alpha 60“ technokratijos. Slaptasis agentas iš išorės, maištaujantis prieš sistemą ir gebantis nuo jos slapstytis išvengiant spąstų, į susvetimėjusią kolektyvizuotą Alfavilio visuomenę grąžina individualios tapatybės realybę. Realybę, kuri, bent jei jau tikėsime režisieriumi, niekada negali būti pilnai užgniaužta žmonijoje.
„Alfavilis“ tarytum bando rasti dirbtinio intelekto gebėjimo kontroliuoti žmoniją ribas. Jeigu „Metropolis“ kalbėjo apie tai, kad DI gali apgauti minias ir jas valdyti sukeliant destrukciją, J. L. Godardo filmas eina kiek kita linkme, teigdamas, kad individualus elementas gali kelti potencialiai fatališką pavojų net ir labiausiai įsisenėjusioms ir viską tariamai apskaičiuojančioms sistemoms.
Kitaip tariant, mes galime peržengti kolektyvinį žmogiškumą viską atiduodami į mašinų rankas, tačiau pastarosios niekada nesugebės suprasti ir (dar svarbiau) nuspėti spontaniškumo, kuris yra viena žmogų apibrėžiančių savybių. DI šį elementą gali tik užgniaužti valdydamas aplinkybes.
Dabartiniais laikais tokia „Alfavilyje“ išskaitoma vizija turbūt atrodo naivoka, tačiau dėsninga laikotarpiui, kuriame šis kūrinys atsirado. Šiandien DI gali net ginčytis su jumis, kad ji/jis jaučia emocijas. Jis gali cituoti ir „interpretuoti“ literatūrą. Šia prasme jis šiandien yra galbūt pranašesnis net už totalitarinį „Alpha 60“, kurio Achilo kulnas yra poezija.
Bet net ir tokiu atveju „Alfavilis“ užduoda aktualius klausimus apie besitrinančią žmogiškumo ir dirbtinės sąmonės ribą, kurią šiandien kol kas dar galime apibrėžti. Galų gale, jo technologinio totalitarizmo vizija paskutiniųjų dešimtmečių eigoje kai kuriais aspektais net suaktualėjo, ypač matant šiandienos algoritmų sukeliamą žalą ir naudą.
Moralus DI?
Jei „Metropolis“ ar „Alfavilis“ kalbant apie DI reprezentacijas kine yra kiek rečiau sutinkami, tai su juosta „2001 metų kosminė odisėja“ (2001: A Space Odyssey, 1968) pažindinti nebūtina. Stanley‘io Kubricko šedevras vizualikos, specialiųjų efektų ir tiesiog galaktinės ambicijos mastu ir dabar yra tiek filmas, tiek unikali audiovizualinė patirtis, galbūt net kalbanti apie tai, kas būsime išties posthumanistinėje epochoje.
Tačiau ir juokaujama, kad S. Kubrickas bandė statyti filmą apie kosmosą, tačiau jam išėjo juosta apie kompiuterius. Kūrinyje pasakojama apie grupę ateities mokslininkų, kurie erdvėlaiviu keliauja į Jupiterį. Kelias, žinoma, ilgas, reikalingos hibernacijos technologijos. Kol mokslininkai miega, pagrindines funkcijas laive palaiko kompiuteris HAL 9000 su savita asmenybe.
Raudonu tašku ekrane pasirodantis HAL 9000 save laiko neklystančia mašina, kurios klaidos gali būti aiškinamos tik žmogiškosiomis klaidomis programuojant tikslus. Iškilus situacijai, kurioje reikia rinktis užduoties įgyvendinimą ar gyvybių išsaugojimą, HAL9000 turi labai aiškų atsakymą, nemaloniai nustebinantį įgulos narius.
Būtent moralinis „šaltis“ padarė HAL 9000 vienu šiurpiausių „blogiečių“ kino istorijoje. Jei J. L. Godardo „Alfavilis“ parodo totalitarinį DI „Alpha 60“ kaip stokojantį emocijos ir asmenybės su žiupsniu sauso humoro ir „viskas baigiasi gerai“ motyvais, S. Kubrickas „2001 metų kosminė odisėja“ juokauti nenusiteikęs ir klausimą užaštrina dar labiau.
Šaltinis – drafthouse.com
Kas nutiktų, jei DI atsisuktų prieš žmones aplinkoje, visiškai kontroliuojamoje to paties DI, ir nuo kurio priklauso žmonių išgyvenimas? Ar tada nebus per vėlu? Ar žmonija, kaip rūšis, neatsimuš į stiklinę sieną? Kaip susimokyti prieš būtybę, kuri praktiškai neklysta ir kontroliuoja kiekvieną tavo išgyvenimą užtikrinančią sistemą bei kuri nuolatos tave mato ir tavęs klausosi? Kas jeigu ji yra vienintelė žino, koks apskritai yra galutinis užduoties tikslas?
S. Kubrickas kartu su rašytoju Arthuru C. Clarke‘u filmu „2001 metų kosminė odisėja“ geriems penkiems dešimtmečiams ne tik sudėliojo temas kino ir literatūros kūrėjams. Jie privertė klausti, kas nutiktų, jeigu bet koks DI susidurtų su moraline ar etine dilema. Kas yra svarbiau – funkcijų atlikimas ar žmogaus gyvybė? Žmogui šis klausimas (daugeliu atvejų) nekelia dilemos, tačiau ar tai supranta DI? Ar DI nėra gyvybės forma, padarysianti žmoniją nebeaktualia, t. y. išties ją peržengsianti?
Pastarieji klausimai yra aktualūs ir praktiniame lygmenyje. Kalbant apie šiuo metu jau testuojamus DI kontroliuojamus save vairuojančius automobilius, kas svarbiau – kuo greičiau nuvykti iš taško A į tašką B, ar tai darant užtikrinti keleivių ir pėsčiųjų saugumą? O kaip situacijos, kuriose yra du scenarijai, kurių kiekvienas baigiasi žmogaus mirtimi? Ar pasitikėtumėte, jei kompiuteris visiškai kontroliuotų ligoninių sistemas, įskaitant preparatų dozavimą ir gyvybės palaikymo paskirstymą?
Šaltinis – georgehahn.com
Yra ir optimistiškesnė interpretacija, paremta psichodeline filmo pabaiga. Pastaroji mums kalba apie tai, jog DI pergudravimas gali būti ne tik neišvengiamas, tačiau ir reikalingas žingsnis žmonijai peržengiant į naują abstrakčią egzistavimo formą. Kad ir kaip ten būtų, į aukščiau užduotus klausimus tektų atsakyti net ir tikint optimistine žmonijos ateities versija. „2001 metų kosminė odisėja“ šiomis kryptimis pradėjo mąstyti jau daugiau kaip prieš 50 metų.
Senos baimės niekur nedingsta?
DI ir žmogaus santykio problematika kine atsiranda ne tik su kiberpanko ar kitų šiuolaikinių fantastinių požanrių iškilimu pastaraisiais dešimtmečiais. Dirbtinės, mašininės ar sintetinės sąmonės ir žmogiškumo santykio tema kine randasi gana anksti, tebūnie DI pristatant ir kiek kitokia forma, nei šiandien esame įpratę.
Ir visgi, tuo pat metu yra gana akivaizdu, kad nepaisant evoliucijos, kurioje DI iš žmogaus kuriamo ir kontroliuojamo („Metropolis“), po truputį virsta taip pat žmonių kurta, tačiau savarankiškai sprendžiančia būtybe, kuri kelia pavojų pačios žmonijos egzistavimui („2001 metų kosminė odisėja“).
Galiausiai visos šios temos siejasi su mums kylančiomis baimėmis, kuomet mąstome apie kažką, kas mus gali „pakeisti“ ar „pergudrauti“. DI yra puiki priežastis užduoti klausimus apie kontrolę, gebėjimą vertinti ne tik matematiškai, o taip pat (netiesiogiai) ir apie chaotiškąjį technologijos potencialą.
Tokie filmai kaip „Metropolis“ mums kalba apie perskyras, kurias technologija gali pagilinti ir paskatinti mus smurtauti. „Alfavilis“ kalba apie tai, kas nutinka su bendruomene, visiškai pasiduodančia DI valdymui. „2001 metų kosminė odisėja“ mums leidžia mąstyti apie DI panaudojimo ir galbūt net mūsų pačių, kaip fizinių būtybių, ribas. Ar netapsime DI ištekliumi, ką vėliau ir bando parodyti „Matrica“ (Matrix, 1999)?
Visos šios temos buvo toliau plėtojamos, kol pasiekė šiuolaikinį kiną ir jame nagrinėjamą problematiką, tačiau čia aptartus filmus galima laikyti simboliniais DI problematikos vytymo kine taškais, atvėrusiais skirtingas mąstymo dimensijas. Ir tai nekelia nuostabos – atidžiau pažvelgus į šiuolaikinį panašios tematikos kiną galima pamatyti klasikos įtaką.
Kiekvienas „Terminatorius“ (The Terminator, 1984), „Matrica“ ar „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner, 1982) tiesiogiai ar ne, tačiau atiduoda duoklę šiems klasikiniams filmams. Temos, žinoma, evoliucionavo skirtingomis kryptimis. Apie jas bus kalbama kitame ciklo tekste.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
