Menų spaustuvės archyvas
Rugsėjį sostinėje vyksiančiame festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis’15“ Lietuvos žiūrovai pirmą kartą susidurs su cirku ne scenoje, bet ekrane. Dar visai šviežias, 2013-aisiais sukurtas ispano Horacio Alcalá filmas „Skrodžiant dangų“ (Aras del Cielo) antrus metus keliauja per didžiuosius šiuolaikinio cirko bei kino festivalius, o rugsėjo mėnesį bus parodytas ir Menų spaustuvėje. Po filmo įvyks susitikimas su režisieriumi, kuris atvyksta į Vilnių bei vienu iš filmo „aktorių“ palestiniečiu Fadi Zmorrod, taip pat pasirodysiančiu festivalio programoje.
Dokumentiniame filme „Skrodžiant dangų“ pristatomos aštuonios akrobatų istorijos – pavienių, porų, didesnių kolektyvų… Visi jie patyrę savų tragedijų asmeniniame gyvenime, visi išgyveno traumas, po kurių kai kuriems grėsė profesionalios karjeros pabaiga. Ir vis dėlto nė vienas jų nesigaili pasirinkę artisto kelią – su visomis jo duobėmis ir pakilimais. „Cirkas jau yra prieinamas ne tik artistų šeimose išaugusiems vaikams – jo mokytis gali visi norintys“ – ši frazė filme nuskamba ne kartą. Cirką galima rinktis. O apie savo pasirinkimą filme atskleisti dar nenagrinėtą temą ir kelią link jos labai paprastai ir žemiškai kalba pats režisierius Horacio Alcalá.
Daug metų praleidote stebėdamas cirko artistų gyvenimą. Ar galėtumėte pasakyti, jog cirko artistai iš principo yra kitokie žmonės nei dauguma tų, kurie dirba sėslesnį ir, pavadinkim, saugesnį darbą?
Žinoma, kad taip. Akrobatai turi labai savitą aurą, be to, dauguma jų yra nepaprastai kuklūs. Visų pirma, šie žmonės privalo tvirtai stovėti ant žemės, tam, kad kiekvieną dieną galėtų sunkiai dirbti dėl savo profesijos. O kuklūs jie todėl, kad mato meną iš kitos perspektyvos nei daugelis ir todėl, kad jiems nereikia šlovės. Juk dažniausiai niekas nežino akrobatų pavardžių.
Kaip patekote į cirko industriją ir kuo joje užsiėmėte tuos kelerius metus prieš kurdamas filmą?
Dirbau prie vieno Cirque du Soleil spektaklio techninės dalies jų turo Europoje metu. Po šio periodo nutariau sukoncentruoti savo karjerą į kiną.
Kaip gimė mintis kurti filmą būtent apie šiuolaikinį cirką? Iš ko sulaukėte daugiausiai palaikymo?
Didelio palaikymo susilaukiau iš Patricko Flyyno, kuris padėjo man vystyti filmo koncepciją – su juo susipažinau dirbdamas cirke, buvome kolegos. O idėja man kilo skrendant iš Madrido į Diuseldorfą, kai mąsčiau, jog niekad nesu matęs filmo apie šiuolaikinį cirką. Vėliau sužinojau, kad ši tema kine iš tiesų nebuvo nagrinėta tokiu rakursu, kokiu norėjau kalbėti aš ir tai dar labiau paskatino imtis darbo.
Asmeninės artistų istorijos filme pasakojamos atskleidžiant tiek jų buitį, tiek ir pasirodymus scenoje. Jos privalėjo būti papasakotos per cirką. Juk artistai pasirinko šią profesiją dėl labai žmogiškų aplinkybių – jiems cirkas įkūnija tai, kas jiems būtina norint išgyventi, tai – tarsi deguonis. Cirkas jiems yra priemonė gyventi ir drauge pats gyvenimo kelias.
Menų spaustuvės archyvas
Kaip iš gausybės artistų istorijų atrinkote tas, kurias pasakojate filme?
Pasirinkau būtent šias istorijas, nes kiekviena jų turi kažką bendra ir su mano paties gyvenimu. Kažkuria prasme aš ieškojau pasakojmų, kurie kalbėtų apie mane patį ir šie akrobatai man tapo priemone papasakoti apie save. Žinoma, tuomet galima sakyti, kad pats galėčiau sėsti prieš kamerą ir pasakoti, tačiau bėda tame, kad pats nesugebu scenoje sukurti tokio meno.
Kaip vyko filmavimo procesas? Ar artistai lengvai atsivėrė prieš kamerą?
Artistams buvo nelengva atsiverti, tai užtruko gana ilgai. Su kiekvienu jų susitikdavau prieš pradedant filmuoti, mes susidraugaudavome ir net keliavome kartu tam, kad geriau pažintume vienas kitą. Aš visuomet būdavau pirmasis, kuris papasakodavo savo istoriją – tai dažnai paskatindavo atsiverti ir juos.
Filmas apie cirko artistų gyvenimus – visiškai nekomercinė tema. Negana to, filmuoti žmonės yra iš įvairių pasaulio kraštų, tad filmuojant teko daug keliauti. Kaip pavyko pritraukti užtektinai pinigų šiam projektui?
Pinigai atkeliavo iš skirtingų šalių ir koprodiuserių, Meksikos ir Portugalijos. Taip pat padėjo FEDEC (Europos cirko mokyklų federacija), Ispanijos kultūros ministerija bei iberoamerikos šalims (anksčiau buvę Portugalijos ir Ispanijos kolonijoms) skirta programa IBERMEDIA.
Ar ketinate tęsti šiuolaikinio cirko temą kine ir vėliau?
Žinoma, esu tikras, kad šia tema dar turiu ką pasakyti, be to, yra gausybė istorijų, kurias dar norėčiau papasakoti.
Kokia cirko reikšmė jūsų paties gyvenime?
Cirkas yra aistra, sunkus darbas ir džiaugsmas – jame yra visa tai, kas man svarbiausia gyvenime.
Režisierių Horacio Alcalá kalbino Aušra Kaminskaitė
Menų spaustuvės informacija