Dokumentinio filmo „Kapinynas“ režisierė E. Škarnulytė: stebėdama žmonijos paliktus randus Žemėje, ieškau santykio su giliuoju laiku

Europos šalių kino forumo „Scanorama“ pirmojoje pagrindinėje konkursinėje programoje savo debiutinį pilnametražį filmą „Kapinynas“ pristatė tarpdisciplininio meno kūrėja Emilija Škarnulytė. Dokumentinėje juostoje nuo etruskų griuvėsių ir paskendusių miestų iki moderniausių požeminių saugyklų fiksuojamos pastangos užkasti tai, kas nemiršta. „Kapinyne“ iš skirtingų perspektyvų rodomas branduolinės technologijos poveikis ir energijos ciklas, primenantis amžinąjį sugrįžimą.

Esate tarpdisciplininio meno kūrėja. Papasakokite apie save ir savo patirtį, kuo užsiimate?

Dirbu tarpdisciplininio meno srityje, eksperimentuoju su videomedijos suteikiamomis galimybėmis, balansuoju tarp dokumentalumo ir fikcijos, videoformato ir siužetinėmis priemonėmis nagrinėju „gilųjį laiką“ ir įvairius jo aspektus.

Kuriu filmus, kuriuose man svarbu matuoti žmogaus mastelį didesnių struktūrų akivaizdoje, santykį su aplinka. Dažniausiai šiuos matavimus atlieku pati, nuo tyrimo apie įvairias vietas iki jų pažinimo žmogišku masteliu, savo kūnu keliaudama į tas vietas. Tai daug dėmesio reikalaujantis procesas, kurio metu gilinuosi į žmogaus dydžio ir laikinumo sampratas. Kūriniai tampa portalais jutiminei patirčiai.

Prie jūsų „Scanoramos“ aprašymo yra parašyta, kad tyrinėjate „gilųjį laiką“, antoropoceno temas. Kaip ir aišku, kas yra greitas ar lėtas laikas, o kas yra „gilusis laikas“?

Gilusis laikas mena apie kosminių ir geologinių įvykių laiko skalę, kuri yra nesuvokiamai didelė. Tai geologinis, ciklinis, įvairialypis laikas. Gilųjį laiką galime sutikti, pajusti, patirti.

Naudojant kamerą kaip įrankį, skrodžiantį laiką, daugiasluoksnę realybę, iš dabarties imamas mėginys kalba apie daugiau, nei aprėpia mūsų laikinumas ir mastelis. Stebėdama žmonijos paliktus randus Žemėje, ieškau santykio su giliuoju laiku. Tai itin lėtas ciklas, be pradžios pėdsakų ir pabaigos ženklų.

O kaip gimė mintis sukurti šį filmą? Manyčiau, vienu metu turite daug idėjų, daug projektų.

Radioaktyvumo temos ištakoms svarbi asmeninė patirtis – mano močiutė Aldona prarado regėjimą 1986 metais po Černobylio avarijos. Aš gimiau po metų, 1987 m., tad ji niekada manęs nematė. Močiutė buvo ir yra vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime, nes nors niekada manęs ir nepamatė, iš tikrųjų matė.

Matyti ir jausti tai, kas nematoma, neapčiuopiama – daugelio mano kūrinių ištakos.

Kaip ir visuose praeituose per pastaruosius dešimt metų sukurtuose trumpametražiuose filmuose, instaliacijose, audiovizualiniuose kūriniuose, mane domina paslėptos (ekonominės, politinės, socialinės, gamtinės) jėgos struktūros.

Radioaktyvumas – viena iš tokių nematomų jėgų, kuri yra didesnė už mus. Tad filmo „Kapinynas“ kūrimas tapo galimybė atlikti jos skerspjūvį. 2016 metais buvau pakviesta dalyvauti „Baltijos paviljone“ Venecijoje, kur kūriau trumpametražį filmą, apžvelgiantį Lietuvos energetinę problematiką.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie sapnus

Apsilankiusi ir pamačiusi nesibaigiančius Ignalinos atominės elektrinės klodus bei politinę, ekonominę, geologinę sandarą, norėjau daugiau laiko skirti tyrimui, dėl ko nusprendžiau imtis ilgametražio filmo. „Kapinyno“ kūrimas buvo ir mokymosi procesas apie atominių atliekų laidojimą, apie ateities architektūrą.

Kaip sekėsi patekti į Ignalinos atominę elektrinę ir į kitus objektus, kuriuos matome filme?

Kadangi personažų mano filmuose beveik nėra, pačios erdvės atlieka šią rolę. Ruoštis darbui su personažu, galvoti, kaip su juo susitikti, kaip prakalbinti, dažnai užtrunka keletą metų. Daug darbo yra kuratorinio pobūdžio – vietų atradimas, patekimo galimybės.

Dažnai dirbu su maža komanda, tai padeda laisviau judėti dažnai pavojingose erdvėse kaip vienai būtybei. Taip atsiduriame ir etruskų nekropolyje, paskendusiame mieste Baia prie Neapolio, Duga radare prie Čornobylio, urano kasykloje Lenkijoje, radioaktyvių atliekų saugykloje 500 metrų gylyje po žeme Prancūzijoje, Ignalinos Atominėje Elektrinėje.

Pavyzdžiui, kad patekčiau į Prancūzijos atominių atliekų laidojimo vietovę ar povandeninius miestus šalia Neapolio, reikėjo bendradarbiauti su daugybe mokslininkų, archeologų bei atominės energetikos specialistų. Šis procesas yra didžiulė tyrimo dalis, kuri neatsiduria filme, bet tai yra mano aistra – žiūrovui parodyti tas vietas, kur kasdienybėje patekti praktiškai neįmanoma.

O kokie jausmai aplanko būnant tose vietose? Žiūrint filmą galime įsivaizduoti vienaip, o kokie pojūčiai jus pačią apima būnant tose vietose?

Kuriant filmą man yra svarbu perteikti tai, kuo spinduliuoja vieta ir kokia atmosfera tvyro erdvėje. Svarbų vaidmenį atlieka ir pasąmonė, intuicija, santykis su aplinka. Taip pat tai nėra dokumentika, ir žmogaus perspektyva bei jausmai nėra svarbiausia.

Nėra žmogiškų jaudulio, baimės, įtampos jausmų, kylančių lankantis filmavimo vietose. Nuo antropocentrinės perspektyvos traukiamasi, siekiama dekonstruoti ir pažvelgti, įsivaizduoti, kaip viskas atrodo iš liekanų, mūsų kuriamų kapinynų pusės. Kaip tai atrodo iš radioaktyvumo, atomo perspektyvos? Atsidūrę sunkiai pasiekiamose vietose, siekiame užfiksuoti šiuos nežmoniškus žiūros taškus, kurti atmosferinį, kosminį krūvį.

Kaip suprantate, kad baigėte filmuoti filmą ir jau pakanka? Jei būtų standartinis dokumentinis filmas, būtų aišku: nusifilmavai žmogų, turi pakankamai medžiagos, ir gana. Yra momentas, kai suprantate, kad jau gana ir galite eiti jo montuoti?

Kuriant mano pirmąjį ilgametražį filmą „Kapinynas“, didelė dalis darbo išaiškėjo eigoje. Filmo pabaigoje matome povandenines struktūras ir atkastas mozaikas – tai vaizdai iš paskendusio miesto.

Pirmiausia svarsčiau pradėti filmą mokslinės fantastikos scenarijais, įsivaizduoti, kad pasaulis jau yra po vandeniu. Tačiau kartais mokslinės fantastikos nereikia ieškoti taip toli – jie jau yra aplinkui.

Studijavau skulptūrą, tad skulptūrinis mastelio aspektas man labai svarbus. Kameros naudojimas man asocijuojasi su geologiniu įrankiu, kuriuo galima kasti, gręžti gilyn, imti mėginius iš pasaulio. Kamera fiksuoja dabarties akimirkas ir kartu skenuoja viską – kultūrinius, politinius, ekonominius sluoksnius. Jie ten glūdi, užkoduoti ir begaliniai, o tyrinėti ir perteikti gilųjį laiką imuosi iš paimtų mėginių.

Kaip intuicija, pasąmoniniai klodai ir vidinės reakcijos, taip ir pačios vietos, jų prieinamumas, pavojai diktuoja filmavimą.

Ignalinos AE zonose reikėjo dirbti gana greitai dėl radioaktyvios aplinkos. Filmuojant ankstesnį darbą „Sirenomelia“ pati nardžiau vandenyne virš Šiaurės poliarinio rato, kur vanduo tesiekia 4 laipsnius Celsijaus. Ekstremalios sąlygos diktuoja filmavimo trukmę.

Kiek svarbus jums yra garsas? Filme jis kuria tam tikrą grėsmingą atmosferą. Jį kūrėte pati ar su kažkuo kartu?

„Kapinyno“ garso takelis – specialus miksas, sukurtas kartu su garso režisieriumi Vyčiu Puronu, garso menininku Jokūbu Čižiku ir norvegų kompozitoriumi Gaute Barlindhaug. Nors daug kas skamba kaip elektronika ir dronų garsai, buvo imami organiško garso mėginiai. Tai, kas girdima, yra įrašytos sąveikaujančios medžiagos garsai, kur mažiausi skambesiai pasitelkus technologijas yra ištęsiami šimtus kartų. Garsai tampa ištęsti laike, vyksta nuolatinis vystymasis, kaip ir labai ilgas evoliucijos procesas, glūdintis dabartyje.

Kartais šio filmo peržiūrose garsas yra grojamas gyvai. Pirmieji tai pasiūlė „Mirage“ festivalis Osle, tai padarėme ir „Gallery 1986“, „Scanorama“ kino festivalyje ir planuojame tai pakartoti Tromso Tarptautiniame kino Festivalyje, „DocPoint“ Helsinkyje. Garsas lygiavertiškai prisideda prie kūrinio, kaip portalo į kurį įeinama savo kūnu, kūrimo.

Nuo pat pradžių įsivaizdavau, kad filmo patirtis turi būti tiek vizualinė, tiek audiovizualinė. Garso kūrimas buvo paremtas tuo pačiu ne žmogaus perspektyvos ieškojimo principu, taikytu kuriant vaizdą. Kaip skamba radiacija? Amžinybė? Ar galime tai išgirsti, pajausti?

Tiek filmo garsas, tiek vaizdas per dabartį ir jos hiperrealistinį fiksavimą mena apie begalinį, ciklinį, gilųjį laiką. Atrodo, kad jo neįmanoma nei pamatyti, nei išgirsti, nei paliesti, tačiau galima įsivaizduoti ir mėginti pajausti. Vėlgi, pamatyti ir pajausti tai, kas nematoma ir neapčiuopiama. Kurdama filmą stengiuosi atsisakyti žmogiškos perspektyvos – tokia pat jautri, kontempliatyvi erdvė yra kuriama ir žiūrovui.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas