Kino centro „Skalvija“ archyvas
Romo Lileikio dokumentinis filmas „MAAT“ poetine maniera kalba apie mokytojo ir mokinio ryšį. Filme rodomi menų mokytojai, kurie su mokiniu dirba dviese ar nedidelėmis grupėmis – tai archajiškesnis nei valstybinėse vidurinėse mokyklose įprastas mokymo būdas, mokytojas ir mokinys dirba akis į akis, dažnai tarp jų užsimezga artimesnis, individualesnis ryšys, kartais galbūt netgi tam tikra draugystė.
Matome mergaitę, besimokančią šokti baletą. Mergaitės akyse atsispindi pasitikėjimas mokytoja, ramus ir paklusnus jos stebėjimas. Berniukas, besimokantis groti būgnais, čia baikščiai žiūri į mokytoją, tarsi laukia jo padrąsinimo, čia jo veide atsispindi tyras džiaugsmas dėl jo paties sugroto ritmo. Ledo ritulio pamokose vis suklumpantis ir besistojantis berniukas. Pirmoji, galbūt dar nesuvokta pamoka apie tai, kad klumpame ir stojamės, klumpame ir stojamės. Fortepijono mokytojas, girdintis kiekvieną menkiausią nukrypimą nuo siekiamo skambesio. Besiklausantis taip, lyg gebėtų įsikūnyti į mokinio pirštus ant klavišų… Šių ir kitų filme vaizduojamų mokytojų buvime kartu su mokiniais galima justi sakralų ryšį, kurį užčiuopti, iki jo prasibrauti padeda kinas.
Filmo pavadinimas „MAAT“ kyla iš egiptiečių religijos dieviškumo principo, kalbančio apie gyvenimo tvarką. Filme mokytojas yra tos tvarkos dalis – jis veda savo mokinius į gyvenimą. Kaip tas filme rodomas jojimo mokytojas, it karvedys, keliu vedantis grupę raitų vaikų.
Savo poetine forma ir turiniu filmas bloškia į dokumentinio kino pradžią. Filme labai svarbus ritmas, asociacijos, kadrų kompozicija, jiems būdingas fotografiškumas. Nesplavota kino estetika dar labiau susitiprina sugrįžimo į dokumentinio kino praeitį pojūtį. Pasirinkimas filmuoti nespalvotai gali lemti per didelį estetizavimą, tačiau šiuo atveju išlaikoma harmonija. Galima tik pritarti filmo režisieriui premjeros metu sakiusiam, kad tokia estetika pasirinkta sąmoningai, nes spalvos šiam filmui ir jo minčiai tik trukdytų.
Filme taip pat labai svarbus garsas. Čia naudojamas ir natūralus garsas, ir muzika, pridėta montuojant. Muzika čia padeda sukurti nuotaiką, palaikyti ritmą, dinamiką, vaizdams susilieti į bendrą kūną. Garsas čia tampa neatskiriama filmo dalimi, nėra manipuliatyvus, tačiau kartais garsų gali būti per daug, natūralių garsų užgožimas dirbtiniais gali būti nemotyvuotas, kai kurie perėjimai atrodo per staigūs, tai blaško žiūrovą, nepalieka vietos jam „pailsėti“, išjausti.
Nors prie šio trims „Sidabrinės gervės“ 2013 apdovanojimams nominuotui filmui būtų galima prikibti dėl kai kurių kadrų tuštumo ar kartkartėmis kiek kinematografiškai banaliai kuriamų prasmių (pavyzdžiui, aitvaro motyvas), tačiau neabejotinai galima pasveikinti „MAAT“ kūrėjus sugebėjimu įvaldyti senąją dokumentinio kino formą, pagauti itin trapius momentus bei pastangas priminti mums apie Mokytojo vietą mūsų gyvenimuose, apie buvimą Mokytoju ir mokiniu.
