Džiazuojančios „Kalifornijos svajos“ (apžvalga)

Here’s to the ones who dream, foolish as they may seem
Here’s to the hearts that ache
Here’s to the mess we make

Miuzikluose rodomas pasaulis, kuriame galima staiga imti dainuoti bei sulaužyti realybėje galiojančias taisykles. Damienas Chazelle‘as savo naujausioje juostoje „Kalifornijos svajos“ (La La Land, 2016) patvirtina tai nuo pat pirmųjų minučių, kai pakliuvę į automobilių spūstį Los Andžele žmonės išlipa iš savo automobilių ir pradeda dainuoti energingąją „Another Day of Sun“, neleidžiančią nustygti vietoje net ir pačiam ramiausiam klausytojui.

Damienas Chazelle‘as kol kas yra sukūręs tik tris filmus, tačiau juos visus vienija begalinė meilė džiazui. Debiutinio režisieriaus filmo „Gajus ir Medlin ant suoliuko parke“ (Guy and Madeline on a Park Bench, 2009) pagrindinis herojus nuolat klausėsi Cliffordo Browno ir niekada nesiskirdavo su savo trimitu, o „Atkirtyje“ (Whiplash, 2014) žiūrovus prie ekrano prikaustė nesibaigiančios džiazo ansamblio repeticijos.

„Kalifornijos svajų“ pagrindinis herojus – Sebastijanas – taip pat dievina klasikinio džiazo atlikėjus. Skirtingai nuo muzikos platintojų, jis įsitikinęs, kad ateitis priklauso būtent šiam muzikos žanrui. Didžiausia jo svajonė – atidaryti savo klubą ir pavadinti jį Charlie Parkerio garbei „Chicken on a Stick“, nes būtent vištiena buvo mėgstamiausias legendinio atlikėjo maistas dėl kurio jis pelnė „Paukščio“ pravardę. Vis dėlto svajonės įgyvendinimas kol kas labai tolimuose planuose, o retro automobilį vairuojantis Sebastijanas priverstas uždarbiauti grodamas iki skausmo pažįstamas kalėdines melodijas.

Tuo tarpu Mija užaugo žiūrėdama „Mažylio auklėjimą“ (Bringing Up Baby“, 1938), „Kasablanką“ (Casablanca“, 1942), „Liūdnai pagarsėjusį“ (Notorious, 1946) ir kitus klasikinio Holivudo filmus prie pat namų įsikūrusioje bibliotekoje, kuri galėjo pasigirti turtingu filmų skyriumi. Nenuostabu, kad šios juostos įskiepijo jai meilę kinui bei troškimą pačiai tapti aktore, tačiau atsidūrus Los Andžele, jai teko suprasti, kad tų pačių tikslų siekiančių žmonių perpildytame mieste tai nėra taip paprasta. Šiuo metu jos kasdienybę sudaro nesibaigiančios, bet rezultato neatnešančios, atrankos bei baristės darbas „Warner Brothers“ filmavimo aikštelėje esančioje kavinėje, kurioje lankosi Holivudo žvaigždės, o kitoje gatvės pusėje galima pamatyti langą, pro kurį „Kasablankoje“ žvelgė Humphrey Bogartas ir Ingrid Bergman.

Tiek „Atkirtyje“, tiek „Kalifornijos svajose“ karjera filmų herojams žymiai svarbesnė už asmeninį gyvenimą, tačiau skirtingai nuo „Atkirčio“, kuriame susiduria dviejų ciniškų, einančių iš proto dėl džiazo, darboholikų charakteriai, „Kalifornijos svajose“ vietos cinizmui nebelieka. Mija ir Sebastijanas susitinka per automobilių spūstį Los Andžele, vėliau įvyksta dar porą jų atsitiktinių susidūrimų, tačiau žiūrovams turėtų būti aišku, kad miuzikluose niekas neįvyksta atsitiktinai. Galima teigti, kad „Kalifornijos svajos“ artimesnės pirmajam Chazelle‘o filmui „Gajus ir Medlin ant suoliuko parke“.

Taip pat rekomenduojame

Siaubo filmai. Top 7

Jau jame buvo nesunku pastebėti, kad režisieriui daug paprasčiau reikšti emocijas ne žodžiais, o muzika. Nepaisant to, kad vizualiai jie visiškai skirtingi: vienas nufilmuotas kino išraiškingumą visuomet padidinančia „CinemaScope“ technika, o kitas žavi neblėstančia 16 mm juostos magija ir mumblecore būdinga stilistika, visgi juos vienija nuorodos į Vincente‘o Minnelli ir Gene‘o Kelly miuziklus bei lengvučiai stepo žingsneliai, papildantys melodijas išraiškinga kūno kalba. Akivaizdu, kad ši patirtis padėjo režisieriui kuriant naujausią filmą, tapusį tikrų tikriausiu hommage klasikiniams miuziklams.

Viename iš interviu Damienas Chazelle‘as pasakojo, kad pagrindiniame vaidmenyje matė Miles‘ą Tellerį, su kuriuo jis sėkmingai dirbo kartu „Atkirtyje“, tačiau studija reikalavo garsesnio aktoriaus ir jam teko nusileisti. Tuo tarpu Mijos vaidmuo iš pradžių turėjo atitekti kitai Emmai – Emmai Watson, tačiau pastaroji jo atsisakė dėl vaidmens kitame miuzikle „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast, 2017). Dažniausiai dideli pokyčiai susiję su aktorių atranka tik pakenkia filmui, nes atitolina režisierių nuo pirminės vizijos, tačiau „Kalifornijos svajas“ drąsiai galima vadinti išimtimi. Nors du ankstesni bendri Ryano Goslingo ir Emma‘os Stone projektai nebuvo itin sėkmingi, tačiau jųdviejų kino duetas neabejotinai pelnė žiūrovų simpatijas.

Jau nebe pirmą kartą savo didžiausias aistras režisierius perteikia kuriamų filmų personažams. Labiau negu Ryano Goslingo ir Emma‘os Stone herojai džiazą ir kiną dievina, ko gero, tik pats Damienas Chazelle‘as, paverčiantis juos šiuolaikiniais Fredu Astaire‘u ir Ginger Rogers. Jų pasimatymas baigiasi Grifito observatorijoje – toje pačioje, kurioje buvo nufilmuota garsioji scena iš „Maištininko be priežasties“ (Rebel Without a Cause, 1955). Nicholaso Ray‘aus filme observatorija simbolizuoja vietą, kurioje galima pasislėpti nuo realaus pasaulio. Būtent tokia eskapizmo priemone visais laikais buvo miuziklai, Damienas Chazelle‘as tik sėkmingai priminė tai žiūrovams.

Nuolatinio Chazelle‘o bendražygio – taip pat didžiulio džiazo gerbėjo – kompozitoriaus Justino Hurwitzo sukurta muzika suteikia juostai lengvumo bei energijos. Daugiau negu dvi valandos skiriančios jau minėtą „Another Day of Sun“ ir „Epilogue“ pralekia akimirksniu, o lengvą melancholijos prieskonį turinčios „City of Stars“ ir „Audition“ ilgam įsirėžia į atmintį. Žaisminga švedų operatoriaus Linuso Sandgreno, kuriam anksčiau yra tekę dirbti su Davidu O. Russellu ir Gusu Van Santu, kamera drąsiai seka režisieriaus fantaziją, o paskutines 15 minučių dėl tobulo montažo nuo ekrane vykstančios fejerijos neįmanoma atitraukti akių.

„Kalifornijos svajos“ – ambicingas hommage klasikiniams miuziklams, už apgaulingo istorijos paprastumo slepiantis svarstymus, ar kompromisai tarp dviejų žmonių meninių ambicijų yra įmanomi bei patvirtinantis, kad ankstesnė Damienas Chazelle‘o sėkmė toli gražu nebuvo atsitiktinė.

Įdomu, kad būtent originalūs miuziklai, o ne Brodvėjaus pastatymų ekranizacijos, pelnė „Oskarų“ statulėlę už geriausią metų filmą vos du kartus per visą kino istoriją. Tai Harry Beaumonto „Brodvėjaus melodija“ (The Broadway Melody, 1929) ir Vincente‘o Minnelli „Žiži“ (Gigi, 1958). Didelė tikimybė, kad kitais metais vasario pabaigoje šis sąrašas bus papildytas dar vienu pavadinimu.

Filmo anonsas: