Asmeninio albumo nuotr.
Sporto kino festivalis ruošiasi startui. Lapkričio 3–10 dienomis kino teatre „Pasaka“ žiūrovų laukia net septyni nauji, tačiau jau tarptautinio pripažinimo spėję sulaukti filmai. Juos šiemet, kaip ir ankstesniais metais atrinko programos sudarytojas Edvinas Pukšta.
„Esu tikras, kad Sporto kino festivaliui atrinkti filmai – įtrauks ir sudomins plačiąją auditoriją. Kasmet peržiūriu po tūkstančius filmų ir kuo toliau, tuo sunkiau atrasti tik specifinį sporto filmą. Tai gera žinia žiūrovui – šiandien sporto kinas integruojasi į kitus žanrus, kitas temas ir tampa vis aktualesnis, vis dažniau matomas prestižiniuose kino festivaliuose, konkursinėse programose. Įvairovė ir pasiūla didėja, plečiasi ir auditorija – taip vadinami sporto filmai nėra įdomūs tik profesionalams ir tam tikrų sporto šakų žinovams, o visiems, kurie mėgsta kokybišką kiną“, – sako E. Pukšta.
Pasak jo, šiemet Sporto kino festivalis intriguoja susipažinti su rečiau Lietuvoje matomomis sporto rungtimis. Sinchroniniai šuoliai į vandenį nuo tramplino, įprastas ledo rutulys ant riedučių – visa tai daugeliui dar atrodo šiek tiek egzotiškai palyginti su dažniau Lietuvoje matomu krepšiniu, lengvąja atletika, plaukimu ar žiemos sporto rungtimis. „Tačiau kada paskutinį kartą turėjote galimybę kino ekranuose pamatyti kaip atrodo šių sporto šakų užkulisiai?“ – retoriškai teiraujasi E. Pukšta.
Kalbėdamas apie 2022 metų festivalio programą jis stebisi – be jau senokai be rodytų Mariaus Markevičiaus „Kitos svajonių komandos“ ir Audriaus Lekavičiaus „Mes už …Lietuvą“ jau kone dešimtmetį nepasirodė naujų kokybiškų filmų apie krepšinį. „Net Estija sugeba sukurti aistringą vaidybinį trilerį „Kalevas“, pasakojantį apie legendinę Talino komandą, kuri ką tik sužaidė tarptautinį kino mačą ir Varšuvos kino festivalyje.
Vilniuje parodysime, kad krepšinis yra žaidžiamas netgi tolimosios Aliaskos salyne ir vietiniams žvejams krepšinis taip pat reiškia žymiai daugiau negu žaidimą su kamuoliu“, – dokumentinį Jeffo Harasimowiczo filmą „Aliaskos tinklai“ anonsuoja pašnekovas.
Sensacingas optimistinis dokumentinis filmas patiks absoliučiai visiems žiūrovams – tiek vaikams, tėvams ir seneliams, keliautojams ir namisėdoms, krepšinio fanams ir net tiems, kurie abejingi šiam žaidimui. E Pukšta šypsosi ir patikina – po „Aliaskos tinklų“ seanso tik dar daugiau žmonių pamils krepšinį.
Dar vienas festivalio dokumentikos perliukas – „Angelai ant riedučių“, pasakojantis apie Irano moteris, aistringai įsitraukusias į žaidimą, kuris iš pirmo žvilgsnio primena ledo ritulį, nors yra žaidžiamas riedant riedučiais.
„Bandymas susitapatinti su dabartiniais aktualiais įvykiais per sporto filmus tapo vienu iš svarbių kriterijų atrenkant filmus. Drąsios Irano moterys ir jas palaikantys vyrai kovoja už savo laisvę. Mahsa Amini buvo žiauriai nužudyta moralės policininkų rankomis, o apie tai pirmos parašiusios žurnalistės Elahe Mohammadi ir Niloofar Hamedi yra uždarytos į kalėjimą. Už tai, kad iranietė aktorė Golshifteh Farahani savo „Instagram“ paskyroje paskelbė apie laipiojimo sporto žvaigždę Elnaz Rekabi, kuri buvo prievarta pargabenta į Teheraną iš Azijos čempionato už tai, kad startavo be privalomojo hidžabo.
Režisieriaus Samo Kalantari filmas buvo sukurtas dar prieš šiandien šiame krašte vykstančius neramumus. Šiandien šioje konservatyvioje patriarchalinėje šalyje moterys susiduria su daugybe iššūkių. Joms tenka nemažai paaukoti ir dėl mėgstamo sporto. Ir net prisidengusios hidžabais jos kalba apie savo aistrą, o stebint filmą galvoje sukasi žodžiai – Moteris, Gyvenimas, Laisvė“, – sako E. Pukšta.
Apie dažnai nematomas sportininkių kančias ir sunkaus darbo kasdienybę kalba ir kitas festivalio filmas – suomių trileris „Laisvė čiuožti“. Tai juosta apie trenerių taikomą išnaudojimą, smurtą, šantažą, įžeidžius užgauliojimus. „Net su įsiplieskusiu #metoo judėjimu vis dar mažai ir nedrąsiai kalbama apie tai, kad sportininkės verčiamos „atidirbinėti“ dosniems rėmėjams arba užsidirbti kitokiais nepadoriais būdais. Filmas drąsus, atviras, tačiau verčiantis susimąstyti“, – pasakoja Sporto kino festivalio programos sudarytojas.
Jo teigimu, septyni atrinkti filmai – skirtingi savo temomis, charakteriu, sporto šakomis, bet emocija. Ir tai tik dar vienas įrodymas, kad sportas gali būti visoks ir įvairialypis.
„Žiūrovui rekomenduočiau įsitraukti į įdomų kino nuotykį pasirenkant po vieno filmo režimą per dieną. Tačiau jei užimtumas vis dėlto verstų rinktis taro kelių filmų – būtinai siūlyčiau pamatyti sporto kino klasikos šedevrą „Aštuonios olimpinės vizijos“. Apie 1972-ųjų Miuncheno olimpines žaidynes pasakojanti dokumentinė juosta įtikina, kad sporto rungtys gali būti filmuojamos nebūtinai reportažiniu stiliumi, kaip dažniausiai esame įpratę. Filmas tapo oficialiu žaidynių filmu, o šiemet, minint jų 50-metį, iš naujo sulaukė dėmesio ir Kanuose – į net aštuonių režisierių tuomet kurtą juostą kino kritikai šiandien siūlo žiūrėti kaip į istorijos palikimą“, – sako jis.
„Aštuonias olimpines vizijas“ E. Pukšta rekomenduoja kiekvienam žiūrovui, nepriklausomai nuo to, kiek jis įsitraukęs į sporto temas. Pasak jo, šis filmas sportą pateikia ne tik per intriguojančias varžybines rungtis, čia gausu ir dramos, komedijos, tragedijos elementų.
Šiais metais programoje – net du čekų biografiniai filmai, pasakojantys apie Lietuvoje rečiau girdėtus sportininkus. „Paskutinės lenktynės“ pristato vieno ankstyviausių Čekijos sporto meistrų Bohumilo Hančo istoriją, kuris legendiniu imtas vadinti po mirties, o jį išgelbėti mėginęs vokiečių kilmės slidininkas Emerichas Rathas buvo tiesiog ištrintas iš istorijos metraščių. Karlovi Varų kino festivalio publikos simpatijų prizu apdovanotas „Čempionas Zatopekas“ primins unikalių rekordų pasiekusį ir tris kartus olimpinį čempioną Emilį Zatopeką ilgų distancijų bėgimo trasose.
„Abu filmai turėtų sudominti tuos, kurie vis dar mąsto, kad sportui įtakos neturi polika. „Paskutinėse lenktynėse“ komunistų partija ištrynė didvyrišką vokietį iš istorijos puslapių dėl jiems nepriimtinų pažiūrų, o Emilio Zatopeko populiarumas buvo išnaudojamas masinės propagandos tikslais“, – kalbėjo E. Pukšta.
Jo paties asmeninis favoritas – braziliškų juosta „Spengimas ausyse“. Tai esą vienas originaliausių, vizualiai puikiai išpildytų ir mažiausiai nuspėjamų sporto filmų, kuriame sutelpa psichologinė drama, šeimyninių santykių melodrama ir net siaubo trilerio elementai.
„Spengimą ausyse“ mačiau du kartus – dar nepilnai užbaigtą Ventana Sur industrijos forume ir po pasaulinės premjeros Karlovi Varų kino festivalio konkurse „Proxima“. Per tą pusmetį režisieriaus Gregorio Graziosi filmas spėjo pakeisti net pavadinimą.
Iki pirmosios peržiūros nedaug žinojau apie sinchroninius šuolius į vandenį nuo tramplino ir niekada nemačiau šios sporto rungties vaidybinio kino peripetijose. Tačiau gracingas, įtraukiantis, atmosferiškas filmas žavingiausiai atsiskleidžia kino salėje, nes „Spengimui ausyse“ ypač svarbus garsas – tam režisierius skyrė daug kruopštaus darbo.
Ir nors tai filmas apie profesionalias sportininkes, kurios atiduoda neįsivaizduojamai daug vien dėl galimybės varžytis olimpinėse žaidynėse ir rizikuoja rimtomis traumomis ar sukrėtimais dėl trokštamo medalio, bet kartu tai įkvepianti istorija apie drąsias ir nepasiduodančias moteris šiuolaikinėje Brazilijoje, valdomoje manipuliuojančių, cenzūruojančių, engiančių vyrų“, – sako E. Pukšta.