Vytauto Puidoko nuotrauka
Po Vytauto Puidoko režisuoto dokumentinio filmo „Murmančios širdys“ premjeros festivalyje „Kino pavasaris“ vienos iš šio filmo kūrėjų – garso operatorės Linos Semaškaitės-Blėdienės vyras Leonas ištarė: „Man garbė būti tavo vyru. Tik dabar supratau, ką veikei visus tuos metus ir kur išvykdavai“. „Tai buvo geriausias kada nors girdėtas komplimentas“, – šypsosi ji.
Premjera festivalyje „Kino pavasaris“ – V. Puidoko ir nedidelės jo komandos sukurtas jautrus, atšiaurus, o tuo pačiu itin intymus, labai arti žmogaus prisiliečiantis stebimosios dokumentikos filmas „Murmančios širdys“ – dar tik pradeda kelionę. Du apdovanojimus Prancūzijos dokumentinio kino festivalyje „Fipadoc“ pelnęs ir prizu už geriausią operatoriaus darbą tarptautiniame Talino „Juodųjų naktų“ festivalyje apdovanotas filmas į šalies kino teatrus iškeliauja nuo balandžio 4 dienos.
Filmo režisierius V. Puidokas kartu su kino operatoriumi, už filmo kinematografiją Talino kino festivalyje šiais metais apdovanotu Linu Žiūra ir garso režisiere Lina Semaškaite-Blėdiene Kelmės rajone, atokiame Skiručių kaime, stebėjo priklausomų asmenų bendruomenę, kurioje, atsiriboję nuo civilizacijos, vyrai ieško naujo gyvenimo kelio, mėgina išbristi iš priklausomybių. Išbandę oficialius reabilitacijos centrus, anoniminių alkoholikų programas, psichologų pagalbą, bendruomenėje jie puoselėja dar vieną viltį prisikelti. Vyrų kasdienybėje – gyvulių priežiūra, sūrio gamyba, maldos ir pokalbiai.
Vis dėlto tikruoju filmo centru tampa keturiolikmetis paauglys Matas, kurio ir vaikiškas, ir tuo pačiu suaugėliškas elgesys bendruomenėje išryškina įtampą tarp skirtingų, priklausomybės paženklintų kartų.
Filmo garso operatorė buvo viena iš nedaugelio komandos moterų, kuri į vyrų pasaulio taisykles galėjo pažvelgti iš savo perspektyvos. Po lietuviškos „Murmančių širdžių“ premjeros su L. Semaškaite-Blėdiene kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Lina, profesija jus nuvedė į vietą, kurioje įprastai nebūtumėte atsidūrusi – Skiručių bendruomenė skirta tik vyrams. Kaip toji aplinka jus veikė?
Kai filmo prodiuserė Rūta Jekentaitė pakvietė prisijungti prie komandos, kalbėjome apie tai, kad vyriškos energijos ir taip daug – režisierius Vytautas Puidokas, operatorius Linas Žiūra. Jiems reikėjo stiprios moters. Vytautas, žinoma, papasakojo apie vietą, kurioje turėsime dirbti, bet vis tiek, atvykusi ir supratusi, kad čia turėsiu praleisti daug laiko, patyriau lengvą šoką.
Mano aplinkoje yra žmonių, turinčių sunkių priklausomybių, taigi, tie vyrai man nebuvo naujiena, dėl jų jaučiausi rami, be to, žinojau, kad Vytautas ir Linas mane visada palaikys. Taip ir buvo, Skiručiuose buvome tikra komanda, visur visi trys.
Bet tikrai meluočiau, jei sakyčiau, kad buvo lengva. Buvo sunku. Bet ką tai reiškia sunku? Žodžiais to neapibūdinsi, bet kokiu atveju tikiu, kad atsidūrėme ten ne šiaip sau.
Filmuoti važiuodavome kartą tą per mėnesį, būdavo, apsilankydavome pas juos ir kas dvi savaites. Dažniausiai tai nebūdavo vienos dienos išvykos – likdavome ir trims, ir keturioms, o kartais net penkioms dienoms. Tokios tarsi mažos stovyklos.
Apsistodavome Šiluvos rekolekcijų namuose, Skiručiuose esame nakvoję gal tik kartą, kai norėjome nufilmuoti ankstyvus rytus ir naktis. Stengdavomės visiškai prisitaikyti prie bendruomenės dienotvarkės, žiemą vyrai keldavosi šiek tiek vėliau, eidavo į tvartą, mes taip pat keldavomės panašiai, kad galėtume sekti juos nuo darbo pradžios iki pat vakaro, kol eidavo miegoti.
Ar prisimenate pirmąjį įspūdį? Galbūt yra išlikę kažkas, ko mes nematėme kino ekrane? Vaizdas, emocija, garsas, tai, kas jums asmeniškai buvo svarbu?
Neabejotinai širdyje kažkas liko… Kiekvieną kartą iš Skiručių išvažiuodavau kaip iš stiprios emocinio darbo stovyklos. Kai grįždavau, reikėdavo laiko iš naujo prisitaikyti prie įprastos savo aplinkos.
Buvo tikrai sunkų dienų. Man, pavyzdžiui, vyrų tarpusavio santykiai, jų poelgiai ar veiksmai neatrodė ne tokie sudėtingi, labiausiai sukrėsdavo jų elgesys su gyvūnais. Stovėdavau su mikrofonu ir klausydavau… smūgių. Mikrofonas garsus dar labiau išryškina, atrodydavo, kad jie kala tiesiai į galvą. Ir supranti, kad padaryti nieko negali, klausai, verki, bet privalai išlikti stebėtojo pozicijoje, negali kištis. Buvo sunku, daug apie tai galvojau.
Važiuodama namo, negalėdavau atsikratyti ir minčių apie pagrindinį filmo veikėją Matą. Suaugusių vyrų bendruomenėje atsidūrusio paauglio situacija mane palietė labai giliai. Ne viską filmavome, Matas turėjo radijo mikrofoną, kartais girdėdavau, kaip jis kartais verkdavo nulindęs į kampą. Tomis akimirkomis tuojau pat nusiimdavau ausines. Tokia yra profesinė etika – neklausyti asmeninių momentų. Tačiau visa tai man tapo didžiuliu emociniu išmėginimu.
Sakote, nusiėmėte ausines, kai jis verkdavo. Kaip ribos susiformuoja jūsų profesijoje, ir kiek empatijos turi turėti, kad suprastum, kas tau leidžiama girdėti, o kas ne?
Ribas brėžia asmeninis suvokimas – ką gali sau leisti, o ko – ne, kas etiška, o kas – ne. Juk kartais aiškiai supranti, kad girdi tai, ko neturėtum girdėti. Tokiais atvejais sąmoningai neklausai, suvoki, kad ribą gali peržengti ribą.
Nors mes su Vytu ir Linu visada buvome stebėtojo pozicijoje – jie su kamera, aš su mikrofonu – man dar reikėdavo radijo mikrofonus prisegti filmo herojams. O tai – gana intymus procesas. Kai kuriems, pavyzdžiui, Žanui ar Mikiui tai nekeldavo jokių problemų, bet su Matu tekdavo kaip reikiant pažaisti, kaip su mažu vaiku. Nuolat ieškodavau kelių, kaip prie jo prieiti – pasitelkusi švelnumą, diplomatiją, mėgindavau įtikinti, kad reikia mikrofoną prisisegti. Būdavo ir tokių dienų, kai jis pamėgindavo mikrofoną išardyti, atnešdavo man po vieną dalį, turėdavau maldauti, kad atiduotų visas. Laimė, technika išgyveno, o Matui, man atrodo, tai buvo dar vienas būdas gauti dėmesio.
Ar visi garsai filme yra autentiški? Galbūt, montuodami filmą, pridėjote papildomų, kurie sustiprintų atmosferą?
Įrašinėdama garsą, stengiausi kuo tiksliau fiksuoti viską, kas vyksta. Kartais specialiai įrašydavau garsus, kurių, žinojau, negalėsime rasti jokiuose garsų bankuose. Pabandyk surasti iš buteliuko žindomo veršiuko garsą!
Kartais prašydavau vyrų, kad išjungtų karvių melžimo aparatą, norėdavosi švaresnio garso įrašo. Tokia ir yra dokumentikos esmė – ir vaizdai, ir garsai natūralūs, įrašyti vietoje.
Vytauto Puidoko nuotrauka
Kai žiūri filmą, atrodo, kad jauti iš ekrano sklindančius fermos kvapus. Ar prie tų kvapų galima įprasti?
Įpranti. Tik kai grįžti namo, visi sako: „Kažkaip keistai kvepi“. Fermos kvapas persmelkia tavo daiktus – neišsivėdina, neišsiplauna. Kartais, kai turi veikti greitai – staiga išvažiuoti į kitą vietą, juk nelieka laiko net batų nusivalyti. Karvių „tortų“ ten daug, o ir srutų aplink netrūko.
Ar kada teko pajusti, kad jūsų – moters – žodžiai vyrų bendruomenėje reiškė mažiau nei vyro režisieriaus?
Tikrai nejutau jokio priešiškumo nejutau. Atvirkščiai, kartais Vytautui ar kam kitam būdavo pasakomas piktesnis žodis, bet man – tikrai ne. Buvo toks vienas personažas, kuris lyg bandė mane kibinti, negalėjau piktuoju su juo elgtis, reikėjo išlaikyti pagarbų, bet draugišką atstumą. Rodos, visai pavyko.
Filmą kartu su žiūrovais pamatėte tik per premjerą. Kaip jums patinka galutinis rezultatas?
Rezultatas, manau, – vykęs, emociškai stiprus. Per premjerą ir mano emocijos atgijo, jaučiausi taip, lyg būčiau ten sugrįžusi. Man atrodo, kad filme viskas perteikta taip, kaip iš tiesų buvo – be jokio dirbtinio pagražinimo ar šviesesnio atspalvio.
Ilgai būdamas šalia žmonių, juos stebėdamas, noromis nenoromis prisiriši, jie pradeda tau rūpėti. Atvažiuoji po dviejų savaičių, matai, kad kažkurio jau nebėra – neištvėrė, išėjo naktį… Ir nors supranti savo, stebėtojo, poziciją, pradedi jausti, kad norėtum įsilieti į bendruomenę, jiems padėti, juos gelbėti. Ir nebūtinai žmones, gyvūnus irgi.
Filme buvo kadras, kuriame rodėme tvarte tarp grotų įstrigusią avį. Instinktyviai norėjosi bėgti, traukti, kažkaip jai padėti… Tačiau iš tiesų buvome tik stebėtojai, negalėjome kištis, tik fiksuoti. Man tai buvo vienas iš sunkiausių momentų.
Arba kai Matas mėgino kapoti malkas. Juk matau, kad daro visišką nesąmonę, kerta ne taip, kaip reikia, rodos, nueitum, pamokytum, bet negali, turi išlaikyti distanciją. Išgyvenau visą šią patirtį ir tikrai džiaugiuosi, kad tokią turėjau.
Ko jau ko, bet nuoširdumo iš „Murmančių širdžių“ neatimsi. Kaip manote, ar būtent nuoširdumas yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl filmas taip stipriai paliečia žmones?
Tikiu, jei nuoširdžiai įsitrauki, užsimezga natūralus ryšys su kiekvienu žmogumi. Būdavo dienų, kai mes tiesiog išjungdavome kameras ir būdavome kartu. Neabejoju, jog tai padėjo sukurti tikrą, artimą santykį.
Lina, po dviejų mėnesių laukia naujas ir labai svarbus projektas – gims kūdikis. Ar Skiručių bendruomenėje buvo įdomu stebėti šeimos santykius?
Žano žmona Lina paliko didžiulį įspūdį! Iš jos spinduliuoja nepaprasta ramybė, švelnumas ir susikaupimas. Auginti aštuonis vaikus – man atrodo didžiulis iššūkis! Tikrai ja žavėjausi, tokia tikra ir natūralia, netgi galvojau, kad norėčiau mokėti taip išlaikyti ramybę, kaip moka ji.
V. Puidoko dokumentinis filmas „Murmančios širdys“ Lietuvos kino teatruose – nuo balandžio 4 dienos. Filmo gamybą parėmė Lietuvos kino centras, ARTE, LRT televizija, Norvegijos „Vestnorsk“, Prancūzijos „Pays de la Loire“ ir „CNC“ kino fondai. Prie filmo prisidėjo talentai iš visos Europos – norvegų garso režisierius Yngve Leidulv Sætre, prancūzų kompozitorius Pierre Daven-Keller, montažo režisieriai Anna Savčenko, Pascale Hannoyer ir Frédéric Fichefet. Kartu su „Baltic Productions“ ir prodiusere Rūta Jekentaite filmą koprodiusavo prancūzė Estelle Robin You („Grande Ourse Films“), taip pat – norvegės Maria Galliani Dyrvik ir Anita Vedå („Smau Media“).