fbpx
Geri filmai, Skaitomiausi, Topai

Top 7 filmai. Apie maistą

Kadras iš filmo „Virtuvė sielai“, Šaltinis - rova3.no-blog.jp
Kadras iš filmo „Virtuvė sielai“, Šaltinis - rova3.no-blog.jp
Kadras iš filmo „Virtuvė sielai“
Šaltinis – rova3.no-blog.jp

Rugsėjį baigsime labai skaniai, kvapniai ir gundančiai. Tikiu, kad kiekvienas nuvarvinsite seilę. Svarbiausia – nepaskęsti. Šį kartą kviečiame septynioms minutėms panirti į maisto puotą. Šiandien viskas apie tai, kas skanu, saldu, sūru, mus storina, priverčia įsimylėti.

1. „Babetės puota“ (Babette‘s feast), 1987 m., rež. Gabriel Axel

Šis filmas – puota akims, sielai ir skrandžiui, jei jis ne tuščias. Istorija apie uždarą, labai religingą šeimą ir užsienietę, kuri moka labai gerai gaminti maistą. Tai – minimalus apibūdinimas. Tikrai kviečiame nepraleisti šio filmo pro akis, kadangi, kaip pasakė viena šio filmo gerbėja: „Tai dvasinis gurmanizmas.“

2. „Jiro sapnai apie suši“ (Jiro Dreams of Sushi), 2011 m., rež. David Gelb

Tai dokumentinis filmas apie aštuoniasdešimt penkerių metų sušių šefą Jiro Ono. Jam priklauso garsus restoranas Tokijuje, kuriame Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barakas Obama vakarieniavo su Japonijos ministru pirmininku Shinzo Abe. Juostoje galėsite pasisemti idėjų suši vakaronei ir taip pat iš arti pamatysite, kaip atrodo lėtas, bet įspūdingas restorano, kuriame staliuko gali tekti laukti ir metus, gyvenimas.

3. „Šefas“ (Comme un chef), 2012 m., rež. Daniel Cohen

Apie maistą, meilę ir juoką talentingai pasakoja tik prancūzai. Netikite? Įsitikinsite! Šį kartą siūlome pažiūrėti į dviejų skirtingų kartų šefų kovas. Viskas kvepia ir persmelkta Prancūzijos vaizdais ir eksperimentais virtuvėje.

4. „Džiulė ir Džiulija“ (Julie & Julia), 2009 m., rež. Nora Ephron

Džiulė yra sekretorė, kuri, kaip ir daugelis moterų ir vyrų, mėgsta gaminti ir turi savo mėgstamiausią šefą. Tai – Julia Child. Ar ne per daug painiavos? Pasistenkime paprastai ir aiškiai – tai filmas apie moteris, kurios mėgsta gaminti, apie pasiaukojimą, receptus, palaikymą, praradimus ir… šlovę.

5. „Virtuvė sielai“ (Soul Kitchen), 2009 m., rež. Fatih Akin

Joks filmų apie maistą sąrašas negali apsieiti be šio filmo. Tai nuotaikinga juosta, įkvepianti ne tik kurti, gaminti, bet ir priimti drastiškus sprendimus, tikėti savimi ir tais, kuriais kiti netiki. Čia yra visko: daug garso, šviesų, gražių žmonių ir juoko. Skanaus žiūrėjimo.

6. „Grūdo paslaptis“ (La graine et le mulet), 2007 m., rež. Abdellatif Kechiche

Šiame filme maistas, jo gaminimas atrodo nėra pats svarbiausias istorijos ar įvykių objektas. Pagrindinis herojus – Slimanas Beidži – sunkiai susitaiko su savo amžiumi ir problemomis, kurios atrodo tik kaupiasi ir kaupiasi, o sprendimo kaip nėra, taip nėra. Jis nori nuo visko pabėgti ir įkurti savo restoraną. Svajoja apie savo restoraną. Nori savo restorano. Bet svajonės taip ir lieka „svajonėmis“, nes jas pasiekti ir įgyvendinti nėra taip lengva, ypač kai tu nebesi jaunas, ambicingas ir daug žadantis jaunikis.

P. S. Po šio filmo tikrai užsinorėsite kuskuso. Pasiruoškite iš anksto!

7. „Šimto žingsnių kelionė“ (The hundred-foot journey), 2014 m., rež. Lasse Hallström

Filme pasakojama apie nuošaliame Prancūzijos miestelyje įsikūrusį ir vieną „Michelin“ žvaigždę turintį restoraną. Restorano šeimininkas – „karalius“, kurį mielai aplanko aukščiausi šalies vadovai, įžymybės. O ko karaliai nemėgsta? Priešininkų. O ką gyvenimas jiems dažniausiai iškrečia? Pokštus. Na, juostoje pokštas restoranui tampa į miestelį iš Indijos atsikrausčiusi šeima, kuri atidaro savo restoraną. Prasideda kova. Nesijaudinkite, niekas maistu nesimėto, tačiau juoko bus – pažadame.

P. S. Kaip visada rekomenduojame ir į septintuką neįtrauktus filmus: „Rugpjūčio šventė“ (Mid-August Lunch), „Šokoladas“ (Chocolat), „Meilės receptas“ (No reservations), „Šefas ant ratų. Virtuvė Los Andžele“ (Chef), „Big Night“, „La Grande Bouffe“, „La troškinys“ (Ratatouille).

Jūsų pasiūlymų kitos savaitės topui laukiame el. paštu agne@kinfo.lt

Komentarai

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.