Filmo „Kabinetas“ režisierė Ž. Mičiulytė: nesinorėjo žurnalisto darbo parodyti kitokio, nei jis yra

Dokumentiniame filme „Kabinetas“ žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė atveria duris į žurnalistinių tyrimų skyriaus kabinetą portalo „15min“ redakcijoje 2019-2020 m. Būtent jame gimė didelio atgarsio sulaukusi knyga „Kabinetas 339“.

Filmo autorė Živilė Mičiulytė pasakoja, kad ji žurnalisto darbą norėjo parodyti tokį, koks jis yra. „Apie žurnalistų darbą pati turėjau tam tikrą įsivaizdavimą iš vaidybinių filmų. Kad jų darbas tikrai yra daug dinamiškesnis. Bet gal gerai, kad bus galima pamatyti, kaip tas darbas vyksta iš tikrųjų“, – teigia režisierė.

Pirmiausia, gal ir banalokas klausimas, bet kaip pavyko papulti į „kabinetą“? Nuo ko viskas prasidėjo? Nes papulti į tokį tokią uždarą aplinką, atrodo, nebūtų taip paprasta.

Aš irgi galvojau, kad ten patekti gali būti sunku, bet buvo daug lengviau, negu maniau. Pagalvojau, kad būtų labai įdomu pafilmuoti tiriančių žurnalistų darbą. Vieni iš man žinomiausių tuo metu buvo būtent 15 min. tyrimų skyrius. Parašiau jiems, jog noriu kurti filmą apie tiriamąją žurnalistiką, prisistačiau ir pasakiau, ar būtų įmanoma juos pafilmuoti.

Labai draugiškai atrašė. Susitikome ir jie man pasakė, kad taip, žinoma, galiu filmuoti, tik iškart įspėjame, kad mūsų darbas nelabai vizualiai įdomus. Gal yra vietų, kur būtų įdomiau filmuoti, pavyzdžiui, susitikimai su slaptais šaltiniais, bet to negalėsime leisti.

Tai ir taip savaime supratau, tačiau net nustebau, kad mane taip laisvai įsileido į savo kabinetą. Jie tiesiog sutiko ir praktiškai nematė būnančių manęs su operatoriumi kabinete. Buvo kelios situacijos, kai reikėjo išeiti. Tuomet net pati pasisiūlau, matydama, kad kiti žurnalistai nelabai nori būti filmuojami. Bet patys žurnalistai – Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė – visiškai nieko neslėpė ir leidosi filmuojami.

Tai buvo ir jūsų drąsus žingsnis, ir jie elgėsi drąsiai, kad jus įsileido. Nors tikriausiai jie dirba ir su slapta informacija ir panašiai.

Būdavo, kad jiems parodydavau medžiagą, kurią norėsiu rodyti kitiems. Visą laiką susitardavome, bet buvo kelios vietos, kurių nebuvo galima rodyti, nes gali išsiduoti šaltinis. Bet tokių įrašų nelabai ir turėjau, kadangi su jais ir neidavau į susitikimus. Taip, drąsiai pabandžiau ir jie drąsiai sutiko.

Gal šiek tiek papasakokite apie save. Jau kūrėte dokumentinius filmus anksčiau? Kokia jūsų patirtis kuriant kiną?

„Kabinetas“ – mano pirmas ilgametražis filmas. Iki jo esu sukūrusi du trumpametražius dokumentinius filmus, taip pat esu dirbusi teatre. Mano specialybė yra kino režisūra. Baigiau kino režisūros studijas, bet esu sukūrus ir kelis spektaklius.

Šį filmą kūriau tada, kai studijavau kino režisūros doktorantūroje, nes jis siejosi su mano meno tyrimo tema. Mane visą laiką labiausiai traukė dokumentinis kinas. Vaidybinio aspekto paragauju teatre, bet šiuo metu įdomiausia yra dokumentika dėl galimybės susipažinti su tikrais žmonėmis, tikromis erdvėmis. Ji man labai įdomi dėl to, kad gali papulti į tokią vietą, kur šiaip nepapultum.

Taip pat padedu kitiems dokumentinio kino režisieriams kurti jų filmus, dar dėstau.   

Iš visuomenei žinomų tam tikrų detalių, įvykių matosi, kad ir tiek jie, tiek jūs patyrėte tikrai nemažai išgyvenimų. Filmavimo metu vyko pandemija, dar dėl tam tikrų priežasčių draugo-kolegos Šarūno Černiausko „netektis“. Tuomet pačios knygos išleidimas. Įdomu, kokios mintys kildavo apskritai emociškai po tokių didelio atgarsio visuomenėje sulaukusių įvykių, nes pačiai tekdavo būti šalia. Kokios po filmavimų grįžus likdavo mintys arba emocijos?

Mano mintis į juos žiūrint – kas man emociškai sudėtinga, yra 100 kartų lengviau, negu jiems. Buvo labai įdomu stebėti, kiek iš tikrųjų susiduria žurnalistas su suspaudimu, stresu, ypač tyrimų žurnalistas. Taip pat buvo įdomu pamatyti, kokią stiprią odą jie turi turėti bei kiek drąsos.

Vien stebėdama galvodavau: „O Dieve, tai tas neduoda informacijos, tai kitas grasina juos paduoti į teismą.“ Kaip jiems svarbu apsvarstyti kiekvieną žodį, kad jis būtų tikslus. Nes už netikslumą gali būti paduoti į teismą.

Kai juos filmavome, jie nuolatos būdavo konfliktuose su politikais. Kai kada jie juos paduodavo į teismą, aišku, žurnalistai juos laimėdavo.

Žaviuosi šia specialybe, aišku, ypač šiais dviem žurnalistais; kiek reikia visko ištverti. Kažkaip net nepagalvodavau, kiek iš tikrųjų yra nematomo sunkaus psichologiškai ir emociškai darbo. Atrodo, tu tiesiog rašai, kodėl tave taip užsipuola, tau grasina, ar sulauki melo savo atžvilgiu.

Man labai žavus šis darbas, bet supratau, jog tikrai negalėčiau jo dirbti, nes vien jau žiūrint būdavo labai sunku.

Kaip manote, kokių savybių reikėtų turėti žurnalistui, kad jis galėtų dirbti tokį darbą?

Šie žurnalistai – Birutė su Dovydu – yra labai skirtingi. Tai bandžiau filme atskleisti ir parodyti. Matyt, geras tyrimų skyriaus žurnalistas gali būti labai įvairus. Jų tandemas vienas kitą papildo.

Gal pagrindinė savybė – įsipareigojimas ilgam darbui ir nebijojimas ilgos distancijos. Nes šis darbas trunka tikrai labai ilgai. Anksčiau nebuvau pagalvojusi, kad tyrimui reikia tiek daug laiko ir atlikti tiek daug informacijos tikrinimo, bendravimo su įvairiais žmonėmis, bandymo susidaryti nuomonę. Tikrai reikia pasiryžimo tokiam ilgam darbui.

Prieš tai man gal atrodė, kad jis yra labiau dinamiškas, judrus, bet iš tikrųjų jis yra ir labai monotoniškas, ir labai sėslus, ir labai kruopštumo reikalaujantis.

Tai gal šios – pasiryžimas eiti ilgą distanciją, nebijojimas kruopštukiško darbo, kartu turėjimas tam tikros drąsos, nebijojimo, kad kažkam nepatiksi, o tikrai kažkam nepatiksi, kai atlieki tyrimus.

Filmo metu jaučiasi, bent jau man, kad jie nepripranta prie kameros, jaučia, kad juos filmuoja. Berods patys dar pasako, kad nepriprato prie kameros. Kokie jie ne prieš kamerą, ar jie lieka tokie patys, kai nefilmuojami, atsipalaiduoja ir gali būti savimi? O koks jų tarpusavio santykis, nebuvo kažkokių dalykų, kurių, sakė, kad gal geriau nerodykite? Nes jų santykis atrodo atviras, gali pasipykti, bet vis vien yra kartu. Koks jų santykis pasirodė jums?

Ta vieta yra pačioje pradžioje, tai buvo pirma filmavimo pamaina. Pirmiausia pradėjome filmuoti Birutę su Šarūnu [Černiausku], ir tik vėliau atėjo Dovydas. Jis ir paklausė, ar jau pripratote prie kameros. Gal tą pirmą dieną ir jautėsi, kad jiems kažkiek keista. Kaip patys sakė, jog prie kamerų yra pripratę, juos dažnai filmuoja, dažnai patys kalba prieš kameras. Tai, manau, jiems padėjo.

Dažnai, filmuojant dokumentiką, personažai nebūna pripratę prie kameros, o čia buvo išskirtiniai personažai žurnalistai, kurie yra pratę prie jų. Gal pirmą dieną ir buvo nejauku, bet paskui jie nei karto nėra pasakę, jog jiems nejauku.

Nežinau, kaip jie elgdavosi, kai mes išeidavome. Bet kai kamera būdavo išjungta ar įjungta, jiems nebūdavo jokio skirtumo ir jie lygiai taip pat bendraudavo ir jautėsi laisvai.

Gal buvo ir tarpusavio pasitikėjimas. Jiems visada parodydavau, ką planuoju naudoti, būdavo tarpiniai rodymai. Jie niekada nesakė, kad negalima kažko rodyti, pavyzdžiui, tų vietų, kur jie pasipyksta. Vienintelės vietos, kur uždėti pyp garsai, yra dėl šaltinių apsaugos. Net pati nustebau, kad jiems nebuvo jokios bėdos, jog parodysiu juo besipykstančius.

Jų tarpusavio santykis pasirodė labai dinamiškas. Vienu klausimu jie gali sutarti, o kitu – ne. Filme ši tema yra atskleista, kaip pati sau pasivadinau, ginčai dėl žodžių, kur rodomi jų nesutarimai. Tikras žurnalisto darbas, atidumas žodžiui, kaip išsidiskutuojama dėl kiekvieno žodžio.

Kiekvienas, atrodo, atstovi savo pusę, kuri jiems atrodo svarbi. Jei ji sutampa, tuomet sutampa. Kiek iš išorės mačiau, ir kiek jų tyrimai rodo, kuriuos skaitydavau, tikrai matyti, kad jie yra gera komanda. Tas skirtingumas dėl tam tikrų dalykų padeda jiems surasti tikslų žodį ir atskleisti situaciją tiksliau.

Kaip vykdavo filmavimas? Jų darbas juk gali būti dinamiškas, jūs susitarėte filmuoti, o jie turi staigiai kažkur išlėkti, nes reikia susitikti su informatoriumi.

Darbas ėjosi sklandžiai. Aišku, kartais būdavo tokių momentų, bet retai – mes atvažiuojame, o jie staiga turi išlėkti. Kiek susidariau įspūdį, tai didžioji dalis darbo vykdavo kabinete, ir tų išvažiavimų buvo ne tiek ir daug.

Kai kuriuos išvažiavimus filmuodavome, pavyzdžiui, knygos pristatymus, bet filme to neliko, nes norėjosi koncentruotis, koks iš tikrųjų jų darbas yra. Nebandyti suįdominti ir padaryti dinamiškesnį, nei jis atrodydavo.

Atsiklausę galėdavome atvažiuoti, kada norime. Daugybė filmuotos medžiagos yra tokios, kad jie tiesiog sėdi ir rašo. O mes kelias valandas sėdime ir filmuojame. Gal dažniausios įvykusios, bet ne iki galo pamainos tokios ir būdavo – turime labai daug klaviatūros garso ir žmonių, sėdinčių prie kompiuterio.

Dėl to operatorius pradėjo ieškoti kitų vaizdų. Pradėjome filmuoti vaizdus pro langą, statybas, tai tarsi jų vykstančio darbo simbolis. Jie tikrai nieko specialiai mums nedarydavo, kad būtų įdomiau. Jei nelabai kas vykdavo ir jie turėdavo laiko, su jais pasidarydavome interviu. Bet jie nesistengdavo pateikti savo darbo iš įdomesnės pusės.

Jeigu filmą matys jaunuoliai, kurie planuoja rinktis žurnalisto profesiją, ar nebus taip, kad jie išvys kitą žiniasklaidos veidą – dažnas juk manome, kad jis yra dinamiškas, žurnalistai nuolatos eina susitikti su svarbiais žmonėmis, o jūs parodote, kad jie tiesiog sėdi ir rašo. Tarsi tam tikro įsivaizdavimo nedidelis paneigimas.

Iš tikrųjų tai nesinorėjo žurnalisto darbo parodyti kitokio, nei jis yra. Apie žurnalistų darbą pati turėjau tam tikrų įsivaizdavimų iš vaidybinių filmų. Kad jų darbas tikrai yra daug dinamiškesnis. Bet gal gerai, kad bus galima pamatyti, kaip  tas darbas vyksta iš tikrųjų.

Bent pačiai buvo tikrai labai įdomu, kad jis yra toks. Tad nesinorėjo labai meluoti ar pavaizduoti jį kitokį. Gal net ir gerai, kad žmonės, planuojantys būti žurnalistais, suprastų, koks tas darbas iš tikrųjų yra. Bent jau koks buvo tų dviejų žurnalistų darbas tuo metu.

O kaip pati redakcija jus priėmė? Turėjote joje būti, galima sakyti, kaip ir svetimkūnis, ilgai sėdėdavote, užimdavote tam tikrą vietą.

Vis kas nors paklausdavo, jūs vis sėdite, ir ką ten filmuojate? Nes mes tiesiog sėdėdavome ir filmuodavome, jų, Dovydo ir Birutės, nei kalbindavome, nei interviu imdavome. Nemanau, kad kitiems nebuvo neįprasta, nes kamerų buvo, ateidavo ir kiti žurnalistai jų pakalbinti. Kurį laiką jautėmės kažkiek stebimi, bet paskui pastebėjome, kad pradėjo mūsų nelabai ir matyti.

Pradžioje įėję į jų kabinetą žmonės lyg ir apsidairydavo. Jų nefilmuodavome, jei jie to nenorėdavo. Tai vėliau tapome tiesiog nematomi. Patys žurnalistai taip sakė. Kolega įeidavo, pakalbėdavo, išeidavo ir nepastebėdavo.

Šaunu, kad nebuvo priešiškumo ar baimės, jog atskleisite paslaptis. Visgi po ir per pandemiją žurnalistai patyrė psichologinį spaudimą ir puolimą. Tai pašalinių įėjimas į jų erdvę galėjo sukelti tam tikrą nepatogumą.

Patikslinsiu, kad per pačią pandemiją jų nebefilmavome. Mes pradėjome filmuoti tuomet, kai jie pradėjo rašyti knygą. Filmavimai prasidėjo 2019 m. kovą, o pandemija prasidėjo po metų. Kai jau buvo prasidėjusi pati pandemija, redakcija buvo uždaryta ir mes į ją nebeįeidavome. Tik kai pradėjo laisvėti taisyklės ir buvo galimas kontaktas, tuomet vėl su jais susitikome, tačiau jie gana greitai išėjo iš 15 min.

Buvo labai įdomu stebėti žurnalistų darbą iš vidaus, kai prasidėjo pirmi pranešimai. Jie irgi tikrino tą informaciją. Buvo labai įdomu stebėti, kaip prasidedant dideliam įvykiui, kuris gal tuo metu man neatrodė toks svarbus, reaguoja žiniasklaida.

Lietuva ir jos spaudos laisvė vertinama labai aukštai, yra šalia Skandinavijos lygio. Kaip jums pačiai atrodo, ar tikrai žurnalistams ir žurnalistikai yra pavojus, ar ji tikrai laisva ir nepriklausoma ir neapribojama? Kai kurie žmonės Lietuvoje labai nepasitiki žiniasklaida, bet pasauliniai tyrimai rodo, kad ji yra laisva ir nevaržoma.

Žiniasklaidos laisvės indeksą visada kasmet seku. Labai džiaugiuosi, kad Lietuva gana greitai kyla aukštyn ir dabar yra dešimtuke. Manau, kad tai yra patvirtinimas, jog Lietuvos žiniasklaida yra laisva, kokybiška ir nepriklausoma.

O jų abiejų išėjimas iš 15 min. dėl jos restruktūrizacijos ir parodo, kodėl žiniasklaida yra tokia kokybiška bendrąja prasme. Man atrodo, kad toks principingumas ir pastovėjimas už savo laisvę ir sudaro sąlygas, jog Lietuvos žiniasklaida laisvės indekse yra tokioje aukštoje vietoje.

Taip, aš irgi girdžiu nepasitikėjimo nuomones, tačiau nežinau, kiek ji atspindi bendrąją nuomonę, o kiek ji tiesiog garsiau ir rėksmingiau išreikšta.

Bet atsitikti gali visaip. Dovydas mini kelias šalis, kuriose žiniasklaidos laisvė komplikuotesnė, taigi gali būti visaip. Žiniasklaida ir yra viena svarbiausių priekinių linijų, kurią palaužus, galima įvesti daugiau cenzūros, nes nebebus kam pranešti objektyvių naujienų.

Manau, labai svarbus yra nenutrūkstamas darbas, nes visose šalyse žiniasklaidos laisvė yra išbandoma. Reikia tikėtis, kad ir toliau bus žurnalistų, kurie nepasiduos. 

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas

LKC