fbpx
1 Rekomenduojame, Pokalbiai

Filmo „Vesper“ režisierė K. Buožytė: norėjosi, kad filmas neštų pozityvią žinutę

Režisierė Kristina Buožytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Režisierė Kristina Buožytė paskutinį savo pilnametražį filmą pristatė prieš 10 metų. Tai buvo fantastinė drama „Aurora“. Praėjo nemažai laiko ir režisierė grįžta sukurdama taip pat fantastinį filmą „Vesper“.

Juostoje nualintoje žemės planetoje trūksta maisto. 13-metė Vesper nenuleidžia rankų – namuose slaugo sunkiai sergantį tėvą, o miško gilumoje imasi biologinių eksperimentų. Pasauliui reikia išradimo, kuris padės išmaitinti žmoniją. Lemtinga pažintis įkvepia Vesper sukaupti jėgas, išmonę ir protą, kad pasiektų savo tikslą.

„Kažkas manęs paklausė: „Jūsų filmas yra prieš mokslą? Čia dėl genų inžinerijos taip atsitiko?“. Ne, kaip tik, mūsų filmas yra už mokslą. Pagrindinė veikėja Vesper yra savamokslė ir ji tiki mokslo galia. Galvoju, kad žmonijai gali iš tikrųjų nepavykti išspręsti problemų, jei nebus padaryta pakankama pažanga. Jei savo resursų neskirsime mokslui, o juos naudosime kitur“, – sako režisierė Kristina Buožytė.

Dronas iš filmo „Vesper“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Paskutinį pilnametražį savo filmą „Aurora“ sukūrėte prieš 10 metų. Kur tiek metų buvote pradingusi?

Dirbau. (Juokiasi.) Kartu su kolega vystėme projektus už Lietuvos ribų. Norėjome nufilmuoti ambicingo dydžio biudžeto projektus. Vystėme projektus su koprodiuseriais iš Europos, Didžiosios Britanijos ir JAV. Tik mums nepavyko išvystyti tų projektų, jie pasimetė development hell. Labai pavargome ir nusprendėme, kad reikia situaciją paimti į savo rankas ir grįžti į Lietuvą ir joje nufilmuoti filmą.

Pradėjome galvoti, kas Lietuvoje gražiausia, ir mums pasirodė, kad tai yra gamta. Norėjosi ją parodyti. Tai ir buvo „Vesper“ užuomazgos. Kadangi Lietuvos gamta tokia ypatinga, tai ji ir įkvėpė sukurti mokslinės fantastikos žanrą. Kažką panašaus į Brolių Grimų pasakas, kad būtų pavojinga, realistiška, sunku, tamsu.

10 metų – nemažas tarpas. Kaip kūrėjui palaikyti kūrybinę formą, jei jis nekuria filmų?

Rašėme scenarijus, tad taip ir palaikėme. 2014 m. sukūrėme trumpametražį epizodą „Knel“ filmui „Mirties abėcėlė 2“. Viską 100 procentų darėme Lietuvoje. 2018 m. išėjo virtualios realybės projektas „Angelų takais“. Tai buvo visiškai naujas, neišbandytas žanras. O kino aikštelėje – taip, buvo ilgas tarpas.

Režisierė Kristina Buožytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Minėjote, kad gamta ir Lietuva įkvėpė sukurti filmą. Tačiau kas viduje neramino, kad nusprendėte vėl sukurti fantastinį filmą?

Kartu su Bruno Samper domimės sintetinės biologijos, genų inžinerijos sritimis. Norėjosi sukurti utopiją distopijoje. Norėjosi, kad filmas neštų pozityvią žinutę. Jei jau gyvenimo sąlygos yra sunkios, gyvenimas yra gūdus, pavojingas ir niūrus, tai bent žinutė turėtų būti gera. Nes dėl ko kuriame? Kad kažkuo pasidalintume.

Veiksmas buvo nukeltas į postapokaliptinį laikotarpį, kas būtų, jei išsipildytų visos baisiausios ateities prognozės. Filmo pasaulis egzistuoja ten, kur jau buvo išsivystytos genų inžinerijos technologijos. Iki griūties vyko progresas, žmonija su genų inžinerijos, sintetinės biologijos technologijomis bandė spręsti problemas, tačiau jų buvo tiek daug, kad to padaryti nepavyko.

Kažkas manęs paklausė: „Jūsų filmas yra prieš mokslą? Čia dėl genų inžinerijos taip atsitiko?“. Ne, kaip tik, mūsų filmas yra už mokslą. Pagrindinė veikėja Vesper yra savamokslė ir ji tiki mokslo galia. Galvoju, kad žmonijai gali iš tikrųjų nepavykti išspręsti problemų, jei nebus padaryta pakankama pažanga. Jei savo resursų neskirsime mokslui, o juos naudosime kitur.

Taip pat mums svarbus vertybių konfliktas. Antagonisto Jono vertybė – išgyvena stipriausieji: užsidarome ir bandome išgyventi, pasiimame visus resursus, lipame kitiems ant galvų, bet kad tik kad mums būtų geriau. O Vesper vertybės yra kitokios – bendradarbiaujame, ieškome kartu sprendimų.

Ši žinutė skiriama jaunimui, jeigu sugebėsime bendradarbiauti, atsiversime, tuomet gal pavyks sukurti tai, ko kiekvienas atskirai negalėtume padaryti.

Režisierė Kristina Buožytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Yra dar Vesper ir Kamelijos linija, jos susitikusios atveria viena kitos potencialą, nes atskirai nei viena, nei kita negalėtų užaugti, o kartu – kiekviena kitai padeda pažinti save ir atverti savo savybes, dar kai kartu, žmonės sukuria didesnio nei sukurtų, jei būtų po vieną.

Panaši linija yra ir mano su B. Samper. Atskirai kaip režisieriai darytume kitokius darbus, o kai susieiname kartu, išeina mokslinės fantastikos filmai.

Šiais metais buvo pasaulinė fantastinio filmo „Kopa“ premjera. Ar įmanoma pakonkuruoti su tokio biudžeto fantastiniais filmais?

Yra skirtingo dydžio filmai. Aišku, neįmanoma pakonkuruoti su filmu, kurio biudžetas yra daugiau nei šimtas milijonų.

Gal net ir nereikia konkurencijos, nes kiekvienas darbas turi žmogui kažką palikti – emociją, ar jį nustebinti. Jeigu tavo darbas paliečia žmogų, manau, tai būna labai didelis pasiekimas. Ir nesvarbu, ar tai didelio, ar mažo biudžeto filmas.

Kurdamas šimtąmilijoninio biudžeto filmą turi parodyti rezultatą, atitikti tam tikrą standartą ir negali daug ieškoti, nes yra aiškios taisyklės, o kai kuri mažo biudžeto filmą, turi daugiau laisvės, gali daugiau eksperimentuoti.

Dronas iš filmo „Vesper“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Pamatęs „Vesper“, pagalvojau, kad tai yra užsienietiškas filmas, visi aktoriai yra anglakalbiai. Kodėl buvo pasirinktas toks sprendimas, ir lietuviai aktoriai nebuvo kviečiami vaidinti?

Yra ne viena priežastis. Mes su B. Samper dirbame angliškai. Jis – prancūzas, aš – lietuvė. Bendraujame angliškai ir mūsų scenarijai visada būna parašyti anglų kalba.

Kita priežastis susijusi su platinimu ir biudžeto surinkimu. Jei filmas būtų lietuvių kalba, jam nepavyktų surinkti tokio dydžio biudžeto, nei ji apribotų platinimo galimybes. Jei norima daryti tam tikro biudžeto filmą, privaloma jį kurti anglų kalba. Kai apsisprendėme, kad kursime angliškai, nesinorėjo imti lietuvių aktorių, nes jie kalbėtų su akcentu, būtų neįtikinama.

Taip pat svajojome kurti kartu su britų aktoriais. Britų aktorių mokykla yra žymi visame pasaulyje, o mūsų vienas iš tikslų ir buvo – dirbti su tikrai gerais aktoriais.

Rosy McEwen buvo tik pradėjusi karjerą, nusifilmavusi antrame serialo „Alienist“ sezone, jame vaidino antagoniste. Ir galima sakyti, kad vaidino netgi geriau nei pagrindiniai aktoriai. Kai pamatėme, pagalvojome, kad tai yra žmogus, su kuriuo galima daryti, ką nori. Nepaprastai talentinga aktorė.

Eddie Marsan ir Raffiela Chapman filme „Vesper“

O kaip pasisekė ją prisikviesti vaidinti?

Labai paprastai. Ji paskaitė scenarijų ir sutiko. Su ja išėjo paprastai. Galbūt kiekvienas aktorius turėjo savo vidinių tikslų, buvo viduje „alkanas“.

R. McEwen tik pradedanti savo karjerą, jai tai buvo vienas iš pirmų filmų.

Pavyzdžiui, Richardas Brake`as vaidindavo tik blogiukus, o dabar gavo tėčio vaidmenį. Jam reikėjo parodyti kitą jausmų gamą – atvirumą, švelnumą. Kituose filmuose jam to vaidinti nereikėjo. Taigi jis sutiko vaidinti tą vaidmenį, nes norėjo.

Raffiella Chapman visą gyvenimą dirbo su tėvais, kad taptų aktore. Iš pradžių vaidindavo epizodinius vaidmenis, o Vesper vaidmuo buvo jos pirmasis pagrindinis. Taigi ji negailėjo įdirbio, jėgų.

Jono vaidmuo Eddie Marsaną irgi sudomino. Dažniausiai jis vaidina blogiukus, tačiau šiame filme jis nėra tipinis blogiukas. Norėjome remtis pasakos žanru, todėl labai archetipiškai žiūrėjome į istoriją ir kad kiekvienas personažas atspindėtų tam tikrą archetipą, bet vėliau juos kurdami ėjome į gilumą ir darėme juos sudėtingesniu.

Jono personažas nėra blogiukas. Jis turi savo aiškią tiesą, ir nebūtinai Vesper yra teisi. Gal ji yra išprotėjusi fanatikė, gal ji nesupranta pasaulio, o Jono lūpimis kalba patirtis. E. Marsanui buvo tikrai įdomu, nes turėjo ką vaidinti. Taip pat kūrėme ir dendišką personažą. Palyginus su kitais jo kurtais vaidmenimis, tai filme jis buvo sexy. (Juokiasi.)

Režisierė Kristina Buožytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kaip sekėsi dviem aktoriams vaidinti kartu: R.Chapman dar visai jauna aktorė, o E. Marsanas jau turintis daug patirties. Kaip sekėsi su jais dirbti?

Viskas vyko labai organiškai. R. Chapman buvo dar jauna ir nepatyrusi aktorė, taigi buvo šaunu, jog visi aktoriai norėjo jai padėti ir rūpintis. Atsimenu, E. Marsanas, kai ji kažkur užstrigo, kad jai padėtų panaudodavo tam tikrus triukus. Jis buvo didelė pagalba ne tik man, bet ir B. Samper. Paskui tuos jo triukus perėmė kiti aktoriai.

Atvykusi R. Chapman atrodė kukli, rami, tyli, truputį susigūžusi. Galvojau, kaip šis vaikas atlaikys 40 pamainų. Su ja repetavome per zoomą, nors ir dvejojau, ar pavyks nuotoliu pasiruošti vaidmeniui, bet pasiruošėme. Vėliau dvi savaites repetavome gyvai. Galima sakyti, kad filmuoti į aikštelę atėjome jausdamiesi tvirčiau.

Iš pradžių ji ausyje turėjo mikrofoną. Jai sakydavau: atsistok, nueik, padėk ar bėk. Po poros dienų ji sako: „Nebenoriu, kad man į ausį kas nors aiškintų.“ Aikštelėje ji labai greitai mokėsi ir tai jai buvo gera mokykla.

Rosy McEwen filme „Vesper“

Miškas, be abejo, atpažįstamas, lietuviškas. Ar tikrai viską filmavote Lietuvoje?

Taip, viską. Filmavome aplink Vilnių, šalia Trakų.

 Pradėjome 2021 m. balandį ir filmavome per pandemiją. Visai komandai, ypač prodiuseriams, tai buvo didelis iššūkis – pasiruošimas vyko per pandemiją, filmavimai taip pat. E. Marsanas turėjo dviejų savaičių laikotarpį filmuotis mūsų filme, paskui buvo suplanuoti kitų filmų filmavimai.

Bijojome, kad jeigu kas nors susirgs, reikės stabdyti filmavimą.

Laimei, niekas nesusirgo. Daug dirbome, kad niekas nesusirgtų, bet buvo ir sėkmės faktorius. Galima sakyti, buvome palaiminti, kad viskas praėjo sklandžiai.

Dailės departamentas viską filmui kūrė nuo nulio. Jiems viską reikėjo siųstis internetu, nes parduotuvės buvo uždarytos. O juk reikia ieškoti tinkamų daiktų. Negali paimti stalo ir panaudoti. Jį reikia apdirbti, pritaikyti, kad viskas ekrane atrodytų organiškai. Pandemija jiems labai sulėtino procesą.

Dronas iš filmo „Vesper“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kai norėjome filmuoti, buvo labai šalta žiema, daugiausiai sniego per 10 metų. Teko laukti pavasario. Sniegas kaip netirpo, taip netirpo. Turėjome išlaukti tarpo, kai dar nėra gėlių ir niekas nežydi.

Prieš metus ieškojome filmavimo vietų – vasarą, rudenį, žiemą, tačiau nematėme, kaip jos atrodo laikotarpyje iš žiemos į pavasarį, kai jau sniegas nutirpęs. Viskas buvo apsnigta, todėl negalima išsikadruoti ir viską reikėjo įsivaizduoti ant popieriaus.

Kas kūrė specialiuosius efektus – lietuviai, ar kaip koprodukcija jie buvo sukurti užsienyje?

Buvo ilgas paieškų kelias, nes norėjome padaryti tai, kas dar nėra matyta. Visą filmą nusipaišėme su mūsų vizualizacijų piešėju Viliumi Petrausku. Turime talentingą lietuvį, kuris dirba su holivudiniais projektais. Po to visą medžiagą davėme dailininkams ir jie bandė sukurti ir padaryti kažką panašaus, ką buvome sugalvoję.

Jei filmo didelis biudžetas, tuomet būna galimybių ieškoti, o mūsiškis to daryti neleido. Labai gerai, kad B. Samper organikos, genų inžinerijos sritimi domisi jau daug metų, taigi jis jau turėjo vizualių inspiracijų knygą kiekvienam filme esančiam objektui.

Augalai daugiausiai buvo kuriami belgų kompanijos „Wulf-fx“. Viską apibendrinę siųsdavome jiems ir jie žiūrėjo, ką įmanoma įgyvendinti. Nes nupiešti ir padaryti – du skirtingi dalykai. Ieškojimų ir darbas buvo ilgas, nes nežinojome, ar pavyks.

Su trimačiais efektais dirbo trys prancūzų kompanijos ir viena belgų. Jiems tai irgi buvo iššūkis, nes tokių darbų jie irgi gauna nedažnai.

Kadras iš filmo „Vesper“

Kaip jūs pasiskirstote darbais su kolega Bruno Samper – kas už ką atsakingas? Kaip kartu kuriate?

Dirbame nuosekliai, scenarijų rašome kartu. Jie kuriami pakankamai ilgai. Pirma mintis ateina greitai, bet mums patinka daugiasluoksniškumas, todėl gludiname juos ilgai ir vienas kitam vis metame iššūkį.

Aikštelėje esame pasiskirstę darbais, kad nepaskleistume skirtingos informacijos. Kadruotes paišėme kartu ir filmo viziją išsigludinome dar prieš filmavimą. Kadangi „Vesper“ pasaulis buvo sugalvotas B. Samper, tai jis dirbo su dailininkų komanda, o aš – su aktoriais ir su operatoriumi Feliksu Abrukausku.

Ar bus antra filmo dalis? Filmo pabaiga kaip ir palieka tokią galimybę.

Kūrėme šį filmą vientisą. Pagrindinė personažė Vesper iš pradžių galvoja, jog yra išsigelbėjimas, kad jai pavyks pabėgti, bet gale suvokia, kad tai yra iliuzija ir to padaryti nepavyks, kad jai reikia pačiai naudoti savo jėgas, kad pakeistų aplinką.

Atsimenu, kai pirmą kartą pažiūrėjau filmą, man pačiai kilo mintis – noriu dar. (Juokiasi.)

Man ir B. Samper įdomu vystyti šį pasaulį. Jei darytume antrą dalį, norėtume kurti nuotykių filmą. Kad Vesper išeitų iš savo aplinkos, kad būtų kelionė ir galėtum pristatyti daugiau sukurto pasaulio. Mus domina sintetinė biologija, taigi dar daug ką galima kurti.

Bet viskas priklauso nuo biudžeto, nes su tokiu biudžetu, kokį turėjome, antros dalies jau nepadarytume.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas

LKC
Komentarai

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.