O, nuoširdusis, teisingasis, pinigus už filmus susimokantis kinomane, Where Art Though? Gal jau naršai po mūsų pasufleruotus MUBI klodus tarp svetimų gyvenimų, užrašyto likimo, nugrimuotos realybės? Kad ir ką beatsakytum, būk pakviestas į dar vieną, tik šįkart daug mažesnę, virtualiąją kino salę. Greičiausiai dar nesi joje lankęsis, todėl būsi kaip niekad laukiamas ir visų išsiilgtas žiūrovas. Užeik. Apsidairyk kol kas vienintelėje lietuviškoje internetinėje sinematekoje.
1992 m. Lietuvoje buvo įkurta viena pirmųjų nepriklausomų kino studijų „Nominum“. Vos atsiradus, pagrindinį savo dėmesį studija sufokusavo ties dokumentika, meninių dokumentikų produkcija, o vėliau – kadruose įspraustos realybės migracija po užsienio festivalius.
Lietuva tuo tarpu vis toliau žingsniavo nepriklausomybės keliu, nacionalinio kino eksponatų gausėjo geometrine progresija ir galiausiai (imkim šiandieną kaip atskaitos tašką) tapome labiau žiūrimi ir apkalbami ne savo valdose, bet kitoj balos pusėj. Samprotauti, kodėl taip nutiko, galima įvairiais būdais ir metodais, tačiau patraukliausias, gyviausias ir aktualiausias yra vox populi, kurio skambesy nusišviečia trys pagrindiniai atsakymai (kalba netaisyta):
„As asmeniškai lietuvisko kino nemegstu, nes jis neikvepiantis, depresuojantis, jame daug negatyviu emociju, visokiu pesimistisku padejavimu ir pabedavojimu, apatijos, neveiklumo ir t.t. atrodo, kad LT kino kurejai megaujasi rodydami visokius asocialus, alkoholikus, linkusius i savižudybe ir visokius kitokius nelaimelius. buna, kad kartais norisi paziureti kazka lietuviško, bet kazkodel buna arba labai banalu, arba ziauri depresucha“* , – šiek tiek su lietuvišku kinu susipažinusio žiūrovo pozicija. Populiari nuomonė.
„Lietuviskas kinas yra nevertinamas manau del to, kad jis yra FUFLO“, – mažai arba visai su lietuvišku kinu nesusipažinusio žiūrovo pozicija. Labai populiari nuomonė.
„ok, bet matelio ir stonio filmus (ypac tai matelio ta laimejusi prizus) noriu paziureti klaipedoje, kur? i vilniu vaziuoti – o ar ten rodo? mokyklos bibliotekoje nera … nusipirkciau DVD — kur ??? tai klausiu – kaip man gimnazijos moksleiviai pasiziureti leituviskus filmus klaipedoje. apie „pries parskrendant i zeme ” girdejau fantastiniu draugiu atsiliepimu is kauno. ten vistik rode…“, – vis dažniau paliečiama susirūpinusio LT kino entuziasto problema.
Taigi, KUR? Turėdami galimybę išsamiai atsakyti į šį klausimą turėtume ir teorinį šansą užkirsti kelią pirmųjų dviejų citatų atsiradimui. Kitaip tariant, sukūrus palankias lietuviško kino sklaidos galimybes, padarius jo prieinamumą visuomenei realiu ir apčiuopiamu, komentuojamu, laikinamu ir reitinamu, užsiaugintume aplinką, kurioje daugiau vešėtų ne niūrios stereotipinės nuotaikos, bet konkurencija kokybės atžvilgiu IR konstruktyvesnė kritika. Deja, ilgo ir džiuginančio atsakymo į, rodos, elementarų klausimą „kaip/kur internete pasižiūrėti lietuvišką kiną?“ kol kas dar negalime pateikti. Iki vienos didelės, legalios ir visiems atviros lietuviškų filmų bazės dar turės nutekėti daug vandens, kupiūrų ir žmogiškųjų resursų, tačiau pradžią šiam tikslui pasiekti jau turime. Galime pasikviesti potencialų žiūrovą į daug žadančią pirmąją lietuvišką internetinę sinemateką, kokybišką studijos „Nominum“ ambiciją. Šiuo metu virtualioje kino salėje yra 23 lietuviški filmai, daugiausia – dokumentiniai. Visus juos už minimalų mokestį lengva pasižiūrėti internete arba atsisiųsti į kompiuterį. Apie kol kas labai mažo internetinio kino teatro idėją ir pastangas jį vystyti trumpai pasakoja „Nominum“ įkūrėjas, žymus dokumentalistas Arūnas Matelis:
„Norą įkurti tokią internetinę filmų peržiūrų platformą paskatino asmeninė patirtis: po filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ sėkmės, internete įvyko tūkstančiai nelegalių jo peržiūrų. Kadangi pagaminti filmą paprastai yra ganėtinai brangu, viena iš virtualios kino salės įkūrimo priežasčių buvo finansinė: taip tikėtasi nors kažkiek paremti kino kūrėjus. Dauguma jų mielai palaikė projekto viziją, todėl dabar be didelio vargo galime pasiekti nemažai Almanto Grikevičiaus, Audriaus Stonio, Šarūno Barto ir kitų garsių lietuvių režisierių filmų. Nepaisant gražių siekių, ilgainiui vis tik paaiškėjo, jog ši iniciatyva realaus pelno dar kurį laiką tikrai neatneš, nes lankytojų tokiame kino teatre – vienas kitas. Tam, kad ji atsipirktų, peržiūrų skaičius turėtų ženkliai išaugti, nes, atskaičius visas finansines operacijas, filmo teisių turėtojui idealiausiu atveju lieka pusė žiūrovo sumokamos sumos (daugumos „Nominum“ parduotuvės filmų atžvilgiu tai būtų 1 Lt nuo 1 peržiūros). Be kita ko, tai ne tik finansiškai nepelningas, bet dar ir daug laiko bei pastangų atimantis darbas: tam, kad parduotuvėje būtų 23 filmai, prireikė net metų. Pagrindinis rūpestis, su kuriuo tenka susidurti – techniniai niuansai (filmų teisių derinimas, formatavimas ir kt.). Vien filmo įdėjimas į serverį užtrunka apie savaitę, tad, apibendrintai tariant, 9 mėnesių cikle 2-3 mėn. užimtų derybos, 2-3 mėn.– techninė dalis.
Foto – arunasmatelis.com
Šią akimirką virtualiąją „Nominum“ kino salę geriausia apibrėžti kaip bandomąjį edukacinį projektą. Juo siekiama pristatyti Nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatus, padėti būti pastebėtiems jauniems menininkams bei priartinti lietuvišką kiną prie jo ištakų, pristatyti jį savo šalies žmonėms. Filmai kol kas yra skirti tik asmeninėms peržiūroms, tačiau ateityje bus siekiama šią paslaugą teikti ir aukštosioms mokykloms, užsienio lietuviams.“
Šios ir kitų idėjiniu pagrindu gyvenančių projektų apsupty kviečiam pagaliau įprast susilaikyti nuo aplodismentų nelegaliems viešiems rodymams, pastaruoju metu išplitusiems iš naminės erdvės į kavinių, barų, stogų, rūsių ir kitų vietų patalpas. Prisimink septintu numeriu pažymėtąjį „nevok“ ir „skleisk žodį“, kad daug jėgų reikalaujančios iniciatyvos galų gale taptų pastebėtos.
*Cituojama iš: http://m.delfi.lt/pilietis/article.php?id=56008217