Jau rytoj, gruodžio 5 d., seniausiame Vilniaus kino teatre „Skalvija“ prasidės filmų programa „Taip toliau: Gyvūno žvilgsniu“, kuri tęsis visą savaitgalį. Keturias dienas ekrane karaliaus – begemotai, karvės, žirafos, kupranugariai, kormoranai, šikšnosparniai, šunys ir kiti gyvūnai. Tai ne įprasti David Attenborough užkadrinio balso įgarsinti ar „National Geographic“ laidų žanro gamtos dokumentiniai filmai, tačiau eksperimentinių strategijų kino juostos, priartinančios žmogų prie kitos rūšies perspektyvos.
Gyvūnai kino ekrane pasirodo nuo pat judančių vaizdų istorijos pradžios, tačiau pastaruoju metu kuriama vis daugiau filmų, kuriuose siekiama ne tik apmąstyti žmogaus santykį su jais, bet ir sukurti naują, kitokį jautrumą. Pasitelkdami skirtingas raiškos priemones, kino kūrėjai bando keisti tradicines gyvūnų reprezentacijos taktikas, kurias įprastai diktuoja žmogaus priimta galios pozicija gamtos atžvilgiu.
Trys naujų filmų premjeros iš Kanų, Berlyno ir Roterdamo kino festivalių
Į programą yra atrinkti trys Lietuvoje anksčiau nerodyti filmai. Vienas jų – Kanų kino festivalyje pristatytas britų režisierės Andrea’os Arnold filmas „Karvė“ (2021). Filme iš labai arti fiksuojami karvės kasdienybės ciklai: nuo žvilgsnio į žaliuojančius laukus iki stumdymosi garduose, nuo melžimo, garsiai skambant pop muzikos dainoms, iki veršiuko atsivedimo.
Dar vienas iš Lietuvoje anksčiau nerodytų filmų – šiemet Berlinalėje „Sidabriniu lokiu“ už režisūrą apdovanotas Dominikos Respublikos menininko Nelsono Carlo de Los Santos Arias filmas „Pepė“ (2024). Šis filmas atsispiria nuo tikros istorijos ir siekia perteikti pirmo amerikose sumedžioto hipopotamo, Kolumbijos žiniasklaidos praminto Pepe, vidinį pasaulį. Kadaise Afrikoje gimusį gyvūną, kaip egzotinę puošmeną, į savo dvarą atsigabeno kokaino magnatas Pablo Escobaras. Po jo mirties Pepė su likimo draugais pabėgo ir apsigyveno Magdalenos upės baseine. Čia per keletą dešimtmečių įsiveisė didžiausia laisvėje gyvenanti begemotų kaimenė, kelianti grėsmę vietos bioįvairovei. Pepė reflektuoja savo bauginančią kelionę per Atlantą ir kitas patirtis lydėjusias jį iki mirties.
Trečiasis anksčiau Lietuvos kino teatruose nerodytas filmas – „sr“ (2024) atkeliavo į šią programą iš Roterdamo kino festivalio. Senovės Egipto hieroglifas „sr“ reiškia „žirafa“. Šio unikalaus gyvūno motyvas susieja viso pasaulio žmonijos istoriją, mitus, pasakas ir santykio su gamta kismą nuo piešinių urvuose ir pirmųjų rašytinių šaltinių iki šių dienų zoologijos sodų. Netikėtą, vizualią ir kartais švelniai pašaipią režisierės Lea’os Hartlaub esė sudaro 16 epizodų iš 30 skirtingų vietų: nuo salos Ramiajame vandenyne, iki keramikos fabriko Pekine, ar skaityklos Niujorke.
Gyvūnų žvilgsniai kino ir videomeno klasikoje
Filmų programa papildys ir retrospektyvus žvilgsnis, atsigręžiantis į gyvūnų vaizdavimą kino istorijoje. Roberto Bressono „Baltazaras“ (1966) dažnai įvardinamas kaip esminis posūkis gyvūnų vaizdavime, paverčiant juos pilnaverčiais personažais ir laikomas vienu iš kino klasikos šedevrų. Filmas pasakoja apie asilo Baltazaro gyvenimą, jam keliaujant per skirtingų šeimininkų rankas. Vienos jį glosto, kitos skriaudžia, bet visų jų motyvacija lieka vienodai neaiški. Ilgainiui ima ryškėti paralelė tarp jo ir jo pirmosios šeimininkės, Mari, likimo. Asilas Baltazaras – atpirkimo gyvulys, kenčiantis už žmonių nuodėmes, tačiau garbingai sutinkantis savo lemtį. Netradicinis Bressono požiūris į kompoziciją, garsą bei pasakojimą šią, iš pažiūros paprastą istoriją pakylėja iki jaudinančios parabolės apie tyrumą ir transcendenciją.
Programos sudarytojos taip pat įtraukia ir video menininko Bill Viola filmą „Nežinau, į ką esu panašus“ (1986). Juostos pavadinimas atėjo iš Rigvedos – šventojo hinduizmo teksto, kuriame aprašomas perėjimas nuo gimimo ir sąmoningumo iki transcendentinės tikrovės „už fizikos dėsnių ribų“. Režisierius rezidencijos San Diego zoologijos sode metu sukurtame filme tyrinėja galimybę peržengti savo pažinimo ribas ir tikslo siekia pasitelkdamas stebėjimą bei vizualias metaforas. Per penkias filmo dalis, pradedant nuo gyvūnų stebėjimo ir žmones stebinčių gyvūnų, nejučia pereinama prie menininko savo studijoje savistabos.
Susitikimai su lietuvių dokumentikos kūrėjomis – Aiste Žegulyte ir Rugile Barzdžiukaite
Filmų programa „Taip toliau: Gyvūno žvilgsniu“ į kino ekranus sugražina dviejų lietuvių kino menininkių, Aistės Žegulytės ir Rugilės Barzdžiukaitės, filmus. Šiuos seansus papildys gyvi susitikimai su režisierėmis, o jų filmai megs dialogą su užsienio kūrėjų trumpametražiais filmais.
A. Žegulytė pristatys savo 2018 m. filmą „Animus Animalis (Istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Tai istorija, kurioje taksidermininkas, elnių augintojas ir zoologijos muziejaus darbuotojas gyvena aplinkoje su nepastebima riba tarp gyvenimo ir mirties. Tai archajinis pasaulis, kuriame medžiojami ne tik elniai, šernai, bet ir plastikiniai aligatorių manekenai. Kol pagamintos žvėrių iškamšos rungiasi dėl gyviausios pozos bei tikriausio žvilgsnio, žmogus vis bando sustabdyti laiką ir sugrąžinti gyvybę daiktams, kuriuose jos seniai nebėra. Patys vertingiausi eksponatai įtaisomi gamtą imituojančiose vitrinose ant dirbtinių medžių ar sniego pusnyse. Gyvūnai, nesvarbu, gyvi ar mirę, iš visų pusių tiriamai žvelgia į jus.
Kartu su šiuo filmu bus parodytas ir Sebastian Mulder 2016 m. filmas „Gamta: visos teisės saugomos, tyrinėjantis gamtos simuliacijų vietą modernios visuomenės gyvenime. Kaip gamtos imitacija tarnauja šiuolaikinio miestiečio poreikiams ir kur jai dar reiktų pasistiebti kompensuojant natūralios gamtos stoką? Formų įvairovė – nuo romantiško miško tapeto iki tropikų salos po stogu ir tokių fenomenalių reiškinių, kaip dirbtinė veja arba taksidermija – filme atkreipia dėmesį į „naujosios gamtos“ keistumą. Filmas žvelgia ir į neaiškią ateitį, kur naujosios technologijos vis dažniau trins ribas tarp realybės ir iliuzijų. Ar dirbtinė gamta galiausiai pakeis tikrą?
Taip pat šioje filmų programoje į kino ekranus grįžta Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“, kviečiantis įsivaizduoti turistų traukos vietą, į kurią plūstama pamatyti mirusio miško. Čia žmonės tampa ne tik stebėtojais, bet ir stebimaisiais – į juos žiūri ir jų klausosi dideli juodi paukščiai. Miškas kai kuriems lankytojams primena atominės katastrofos padarinius, kiti prisimena kino režisieriaus A. Hitchcocko filmą „Paukščiai“. Žmonių reakcija į šią aplinką yra tokia pati daugiasluoksnė, kaip ir neįtikėtina paties miško istorija.
Programos sudarytojos R. Barzdžiukaitės filmą jungia su Ville Koskinen trumpametražiu filmu „Magnifica: pasyvi įsibrovėlė“, pasakojančiu apie atostogautojų suomių vasarnamiuose ir nekviesto svečio, vardu Pectinatella Magnifica, koegzistavimą. Ramiu gyvenimu besimėgaujančiai vidurinei klasei į jų saugią ir pažįstamą aplinką įsiveržę žali ir gleivėti gniužulai sukelia nepatogius jausmus. Kai kurie reaguoja su nuostaba ir bando sunaikinti keistą būtybę, tačiau kiti nesileidžia veikiami išankstinio nusistatymo.
Po šių filmų peržiūros vyks susitikimas su filmo „Rūgštus miškas“ režisiere Rugile Barzdžiukaite.
Trumpametražių filmų programa
Nuo klasika tapusio mokslinio Jeano Painlevé žvilgsnio, netelpančio į griežtus žanro rėmus, iki ornitologo-dirbtinio intelekto perspektyvos – ši trumpametražių filmų programa atskleidžia santykio su gyvūnais kismą. Skirtingi laikotarpiai, geografinės koordinatės ir raiškos priemonės susijungia į bendrą pastangą geriau suprasti ir perteikti gyvūnų pasaulį.
Filmų programa „Taip toliau: gyvūno žvilgsniu“ vyks gruodžio 5–8 dienomis, kino centre „Skalvija“. Programą galima rasti čia.