Vieniems kiekvienas mūsų dizaino olimpo cerberio Aleksandro Pogrebnojaus žodis yra tarsi gero skonio garantas, kitiems šis mūsų padangės veikėjas panašus į vaikščiojantį atsakymą į klausimą, kurio niekas neuždavė. Išties, kas jau kas, o Aleksandras nestokoja kandaus liežuvio ir originalių minčių. Štai rugsėji jis pasiūlė futbolininkams įsprausti savo atletiškus kūnus į sagutėmis padabintą išties išskirtinio dizaino aprangą. Vėliau eilinį sykį davė pipirų lietuviškojo elito atstovams ir sukėlė virtualių bangų cunamį pakomentavęs vieno kolegos kolekciją. Sweet.
Ir net kalbėdamas apie save ir savo kino orbitą, vienas Aleksandrų padermės atstovų lieka ištikimas savo stiliui (o kam gi daugiau) ir viską padarė taip, kaip jam tinka ir patinka:
Labas, štai mano filmų dešimtukas, jeigu jį būčiau sudėliojęs vakar arba rytoj jis būtų visai kitoks. Tai visada priklauso nuo nuotaikos, metų laiko ir…. vaizdo už lango.
Paaiškinimai šitiems kinematografo šedevrams nereikalingi… reikia tik perfrazuoti žinomą klasiką :
imti juos ir žiūrėti..
….nors gal ir galiu kai ką pridėti:
Na, visų pirma tarp šių šedevrų įsiterpė
Yve Roberto darbas „Aukštas blondinas juodu batu“ („Le grand blond avec une chaussure noire“, 1972)
„Aukštas blondinas juodu batu“, manau, yra šiek tiek abejotinos meninės vertės… bet nieko negaliu padaryti. Mireille Darc vaikystėje buvo mano pirmoji meilė. Ir dabar, žvelgdamas į jos akis ir kitur, suprantu, kad ir nors lankėme sovietinę mokyklą, tai nemaišė mums turėti beveik tobulą skonį.
Kiek pražiūrėtas Aleksėjaus Balabanovo filmas „200-asis krovinys“ („ Груз 200“, 2007)
„200-asis krovinys“ – apskritai pats baisiausias filmas, kokį teko kada nors žiūrėti. Kaip sakė vienas kritikas, jo net kino ar kitam meno žanrui negalima būtų priskirti.
Kino genijaus Alfredo Hitchcocko vesta laida „Alfred Hitchcock Presents“ (1985–1989)
Visi, kas dar nematėte, būtinai pažiūrėkite ir…. basta
Likę 8 dešimtuko nariai:
Vėlyvojo Ingmaro Bergmano šedevras „Fany ir Aleksandras“ („Fanny och Alexander“, 1982)
Lilianos Cavani filmas „Naktinis portjė“ („Il Portiere di notte“, 1974)
Pirmąkart (bent jau mano) dešimtukuose minimo (vuhu!) Jeano-Luco Godardo darbas „Iki paskutinio atodūsio“ („À bout de soufflé“, 1960 )
Kito kino metrų klano „debiutanto“ Wernerio Herzogo kūrybos vaisius „Aguirre: Dievo kerštas“ („Aguirre, the Wrath of God“, 1972)
Ettore Scola muzikinis filmas „Le bal“ (1983)
Pakelkite rankas, kiek Jūsų laukė maestro Federico Fellinio „8½“ (1963)?
Laikas kartu su ankstyvuoju Ingmaru Bergmanu pasimėgauju jo šedevro „Žemuogių pievelė“ („Smultronstället“, 1957) teikiama dvasine atgaiva
Feliniui rankos nekėliau, bet prieš šį į pasirinkimą nuolankiai lenkiuosi:
Luisas Buñuelis ir jo filmas „Kuklus buržuazijos žavesys“ („Le charme discret de la bourgeoisie“, 1972)
Ps. Aleksandras prasitarė mėgstąs įvairių režisierių trumpametražius filmus. Anot jo, jie puikiai nuteikia miegui.
Aleksandro Pogrebnojaus nuotrauka – Julios Goyd