Esu Jurgita iš tinklaraščio „Duonos ir žaidimų“. Rašau apie skanius dalykus, tad ir mano filmų TOPAS toks. Apie maistą. Na, beveik apie jį. Mat nebūtinai maistas čia – pagrindinis leitmotyvas.
Kartais ir žiupsnis kulinarijos meno filmui suteikia kitokį, nelauktą atspalvį. Visus šiuos filmus ragavau bent po kelis kartus, visi jie vienaip ar kitaip man yra svarbūs, tad jų tiesiog negaliu sunumeruoti. Be galo sunku buvo tilpti į dešimtuką! O tai, kas netilpo, galite rasti Cukruje akims.
Tegaliu patarti: nežiūrėkit tuščiais pilvais :)
S.J. Clarkson darbas „Skrebutis“ („Toast“, 2010)
Nigelio Slaterio, britų kulinarijos pasididžiavimo, biografijos ekranizacija. Helena Bonham Carter čia puiki, o tą stebuklingą citrininį morenginį pyragą, dėl kurio kilo tiek aistrų, norisi pagaminti čia ir dabar.
Ch. Hegeduso, D.A. Pennebakerio filmas„Konditerijos karaliai“ („Kings of pastry“, 2009)
Dokumentinis filmas apie tai, kiek kainuoja pasiekti svajonę. Konditerių varžybos Prancūzijoje ir daugybė ne mažiau nei fantastiškai atrodančių valgomų kūrinių.
Michaelio Winterbottomo „Kelionė“ („The Trip“, 2010)
Valgyk, gerk ir pasistenk nenudėti viens kito. Komedija apie dviejų britų kelionę po šalies geriausius restoranus. Britiško humoro kupina istorija.
Nora Ephron filmas „Džiulė ir Džiulija“ („Julie and Julia“, 2009)
Nors filme labiau kabina Julios Child gyvenimas, Julie istorijoje atrandu šiek tiek savęs: nuobodus biuro darbas, meilė maistui ir iš jų abiejų gimęs maisto tinklaraštis.
Ridley Scotto darbas „Geri metai“ („A good year“, 2006)
Puikus operatorių darbas, šmaikštūs dialogai. Provansas ir daug šiltų spalvų. Tiek daug, jog beveik patiki, kad gyvenimą galima pakeisti. 118 minučių džiaugsmo, meilės, vyno, skanaus maisto ir truputis gyvenimo prasmės.
Lasse Hallström filmas „Šokoladas“ („Chocolat“, 2000)
Tikriausiai nereikia nupasakoti siužeto − vargu, ar daug atsiras skaitytojų, nemačiusių „Šokolado“. Myliu jį visai ne dėl šokolado − jo praktiškai net nemėgstu. Pernelyg nesižaviu ir Deppu. Man artima Joanne Harris kūryba ir ta skani ir kvapni misterija, plevenanti jos knygų puslapiais ir sudėta į filmo scenarijų.
Gianni Di Gregorio filmas „Rugpjūčio šventė“ („Pranzo di ferragosto“, aka „Mid-August Lunch“, 2008)
Vyras ir keturios moterys. Viename mažame butuke Romos senamiestyje kelias rugpjūčio vidurio dienas ir naktis. Valgo pasta al forno, geria vyną, rūko ir bendrauja. Penkios asmenybės, neįsitenkančios tarp keturių sienų. Subtili itališko humoro dozė, lydima itališkos kompanijos, maisto kvapo ir vyno aromato. Cincin!
Luca Guadagnino filmas „Aš esu meilė“ („Io sono l’amore“, aka „I am love“, 2009)
(Ne)leistina meilė, aistra, tragedija. Buržua šeimos iš Milano elegantiška istorija. Maistas čia tik labai skoninga detalė. Negalėjau atsižiūrėti į Tildą Swinton.
Olivier Nakache, Eric Toledano filmas „Neliečiamieji“ („Intouchables“, 2011)
Vienintelis filmas sąraše, menkiausiai susijęs su maistu. „Neliečiamieji“ – tai istorija apie du žmones. Apie sugebėjimą dalytis ir suprasti. Mylėti ir atrasti. Apie draugystę prancūziškai. Ir dar garso takelis, apsigyvenęs mano grotuve! Myliu. Taip pat gerai, kaip dubenėlis šilto maisto sušalus.
Marcos Jorge filmas „Skrandis“ („Estômago“, 2007)
Gyvenimo restorane skubėk valgyti pats, kol tavęs nesuvalgė − toks galėtų būti šios brazilų dramos leitmotyvas. Kalėjimas, šefas ir italų virtuvė. Dar meilė (maistui ir moterims), gorgoncolai ir rozmarinams.