Rimvydas Širvinskas, visiems žinomas Makaliaus vardu, atrodo, turi šimtą rankų. Pomėgį kelionėms jis pavertė į sėkmingą interneto kelionių puslapį Makalius.lt, o neilgai trukus keliavo po įvairias šalis vedinas televizijos kameros. Kad niekada nepritrūktų veiklos, Makalius išleido savo kelionių knygą, organizuoja keliones ir leidžia kelioninį žurnalą. Be viso to, jis mėgsta ir kiną.
Kaip teigia Makalius, jam baisoka, jog dauguma jo filmų bus visiems matyti. Tačiau jis nėra toks senas, kad jau daug būtų spėjęs peržiūrėti ir kažką rekomenduoti. Visgi, nors ir kai kuriuos filmus esame matę, mums turbūt įdomu sužinoti kitų nuomonę apie juos. Ir dažnai tas pats filmas atsiveria kitomis akimis. O Makaliaus pastabos apie mėgstamus filmus išties asmeniškos, paremtos jo patirtimi ir emocijomis. Tad šokam į Makaliaus filmų Topą.
Režisierių T.Tykwer, Andy&Lana Wachowski filmas „Debesų žemėlapis“ („Cloud atlas“, 2012)
Nesu didelis fantastikos žanro gerbėjas, bet „Debesų žemėlapis“ man patiko iškart dėstomomis keliomis siužeto linijomis, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesusijusios. Tik pažiūrėjęs filmą, draugams garsiai pareiškiau, kad jis yra totali nesąmonė. Tačiau vos tik grįžęs namo supratau, jog reikėjo viską vertinti detalėse. Nes visas gyvenimas susideda iš įvairiausių nedidelių ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų įvykių, kurie gali pakeisti ne tik tavo, bet ir artimųjų gyvenimus.
Režisierių P.Coffino, Ch. Renaudo darbas „Bjaurusis AŠ 1,2“ („Despicable me 1&2“, 2010, 2013)
Nebijau prisipažinti, kad ir būdamas 23 metų mielai pasižiūriu animacinius filmus. „Bjaurusis AŠ“ sužavėjo savo personažais pimpačkiukais, kurie pagrindiniams herojams buvo ne tik pagalbininkai, erzinantys individai, bet ir nuoširdūs draugai. Kai būna bloga nuotaika, ar tyla tarp draugų, mielai pasakau kokią šių mielų geltonų padarėlių frazę. Vaikiška, banalu, kvaila? Galbūt, bet tai priverčia nusišypsoti net didžiausią niurgzlį, ar pralaužti ledus per verslo susitikimą su partneriais, kai šie išgirsta mano mobiliojo telefono garsą atėjus eiliniam el. pašto laiškui – garsiai užrėkia pimpačkiukas.
Režisierės S.Coppola filmas „Pasiklydę vertime“ („Lost in translation“, 2003)
„Pasiklydę vertime“ scenarijus išties paprastas. Du amerikiečiai, gyvenantys Tokijuje, susipažįsta viešbučio bare. Jie abu atėjo čia dėl skirtingų priežasčių. Blėstanti kino žvaigždė, kuris atvyko į Tokijų filmuotis reklamoje, į barą atėjo dėl jį kamuojančios nemigos. Mergina – dėl ją apėmusio vienišumo. Jos draugas paskendęs darbo rutinoje ir susitikimuose, merginai teskiria po kelias minutes per dieną. Įdomu stebėti, kaip ši atsitiktina pažintis virsta į tvirtą draugystę. Nors esu jaunas, bet jau nekart gyvenime per tokias atsitiktines pažintis susipažinau su daugybe nuostabių žmonių ir net dabartinių kolegų!

Jeano Pierre’o Jeunet filmas „Amelija iš Monmartro“ („Amelie from Montmartre“, 2001)
Nepažįstu žmogaus, kuris nebūtų matęs šio filmo, ar bent jau negirdėjęs nuostabaus garso takelio. Prisimenu „Amelija iš Monmartro“ su šypsena, nors praėjo jau 12 metų nuo jo išleidimo. Elementari, tačiau tuo pačiu ir įstabi nepaprastos Paryžiaus gyventojos Amelijos istorija, kurioje yra ir juoko, ir ašarų, ir susimąstymų. Amelija turi savitą supratimą apie ją supantį pasaulį, tačiau tai netrukdo padėti jos gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms (nors ir kartais savitai), kol ji pati suranda meilę. Šis filmas man primena Paulo Coelho romaną-pasaką „Alchemikas“, kurią kiekvienąkart perskaitęs gali kitaip suvokti pagrindinę idėją.
Režisieriaus Woody Alleno darbas „Į Romą su meile“ („To Rome with Love“, 2012)
Prisipažinsiu, kad apie Woody Alleną žinau mažai, todėl „Į Romą su meile“ žiūrėjau vedamas tik draugų ir pažįstamų pagyrų (žinoma ir kritikos). Tai lengva romantinė komedija, kurioje yra kelios siužeto linijos, ne tokios painios kaip filme „Debesų žemėlapis“. Meilės, nuotykiai, nusivylimai ir atradimai yra patiriama legendinėje Romoje. Čia filmo herojai atvyko dėl skirtingų priežasčių: atrasti laimę, susipažinti su būsimais giminaičiais ar tiesiog aplankyti draugus. Po „Į Romą su meile“ susimąsčiau. Woody Allenas galėjo pasirinkti bet kurį kitą miestą, tačiau istorija vis tiek bus artima kiekvienam žmogui.
Režisieriaus Pedro Almodovaro filmas „Sugrįžimas“ („Volver“, 2006)
Smurtas, neapykanta, neteisybė, savęs ieškojimas, padarytos klaidos ir jų pasekmės – tai tik keli epitetai, kurie man asocijuojasi su Pedro Almodovaro kūryba. „Sugrįžimą“ pamačiau tik šiais metais, kuomet kolega įnirtingai ieškojo prieš keletą metų „Kino pavasaryje“ matyto režisieriaus filmo. Nors „Sugrįžimo“ scenarijus iš pirmo žvilgsnio ir atrodo itin paprastas, tačiau šis filmas turi Almadovaro kokybės ženklą. Jame tikrai rasite visus esminius pojūčius, kuriuos patiria šio filmo herojai – nusivylimą, atradimą, džiaugsmą, neapykantą ir, svarbiausia, meilę. Žiūrėdamas „Sugrįžimą“ ne tik susimąsčiau, bet ir pasijuokiau, nuliūdau, todėl jis tikrai nebuvo nuobodus.
Režisieriaus Anderso Thomaso Jenseno filmas „Adomo obuoliai“ („Adams æbler“, 2007)
„Adomo obuoliai“ – tai komedija, tačiau kitokia. Subtili, su mintimi. Filmas mus nukelia į Danijos provinciją, kurioje pagrindinis herojus Adomas – nuteistas nusikaltėlis neonacis – kartu su keliais kitais personažais atlieka lygtinę bausmę ekscentriško kunigo valdomoje parapijoje. Kiekvienas iš jų turi atlikti visuomenei naudingą darbą, kuris patiktų ir jiems patiems. Adomas stengiasi eiti prieš visas visuomenės normas ir pasirenka iškepti obuolių pyragą. Kunigas savo ruožtu paskiria Adomą prižiūrėti ir saugoti kieme augančią obelį, kol prisirps obuoliai jo pažadėtam obuolių pyragui. Man šis filmas priminė, kad dažnai ne jėga, o parodyta meile ir nuoširdžiu rūpesčiu galima daug ką pasiekti. Kada paskutinį kart pagalvojote duoti, o ne tik reikalauti gauti ką nors?
Režisieriaus Franko Coraci darbas „Klik! Arba gyvenimas pagreitintai“ („Click“, 2006)
„Klik! Arba gyvenimas pagreitintai“ – viena iš tų komedijų, kurios priverčia ne tik pasijuokti, bet ir susimąstyti. Darboholikas architektas siekia laiku įgyvendinti projektus ir kompanijos boso pripažinimą bei tapti partneriu. Tačiau yra maža, bet įkyri problema – vyruko šeima, kuri nuolat reikalauja dėmesio. Ne veltui sakoma, kad reikia tik labai norėti ir tikėti – visa kita tikrai išsipildys. Toliau pasakoti neverta, nes daugelis „Klik! Arba gyvenimas pagreitintai“ matė. Pats filmas galbūt ir būtų eilinis, jeigu nepaliestų kiekvieno iš mūsų slapto troškimo – tapti kažkuo gyvenime, o ne eiliniu pilku specialistu. Tik dažnai šiems siekiams trukdo ta nelemta širdis. Nors galbūt ir pasiekiau daugiau nei mano bendraamžiai – turiu nuosavą verslą, jau spėjau išleisti knygą, turėti savo televizijos laidą ir net periodinį žurnalą apie keliones, o man tik 22 metai, tačiau tik pamatęs šį filmą susimąstau – kiek iš tikro skiriu dėmesio savo artimiesiems, kurie mane palaiko ir padėjo. Ar juos iš tikro vertinu? Ar tikrai jie visą gyvenime ir toliau man padės ir bus atrama? O kada paskutinį kartą jiems padėjau aš pats?
Režisieriaus Peytono Reedo komedija „Jis sako „Taip!“ („Yes, man“, 2008)
Turbūt kaip ir daugelis, dievinu aktorių Jimą Carrey. Jo sukurti personažai komedijose „The mask“, „Ace Ventura“, „Dumb & dumber“ man iki šiol kelia šypsena ir net mielai jas pasižiūriu dar sykį. „Jis sako „Taip!“ – tai istorija apie vyrą, kuris nusprendė pakeisti savo gyvenimą, sakydamas „taip!“ visiems sutiktiems iššūkiams. Nors gyvenime mums tenka rinktis, mes dažnai praleidžiame įvairius likimo siųstus pasiūlymus. „Net nebandyk pradėt savo verslo – žlugsi“, „Kam toks rūpestis – esi jaunas. Tau reikia patirties“ – tai tik keli „pasiūlymai“ iš draugų ir artimųjų, kurie netikėjo mano sėkme, ar bent jau nepalaikė šioje loterijoje. Šiandien aš kitiems sakau „Sakyk TAIP ir judėk pirmyn“, o kai reikia didesnio paskatinimo – pasiūlau pažiūrėti šį filmą.
Režisieriaus Steve’o Antino muzikinė drama „Burleska“ („Burlesque“, 2011)
Nors mama ir turi muzikinę klausą bei nuostabų balsą, deja, to nepaveldėjau. „Burleska“ – tai gerai skambančių kūrinių ir paprastos istorijos junginys, kurį galima mėgti arba nekęsti. Taip, pasakojimas apie paprastą merginą su nepaprastu vokalu ir kaip jos svajonės tampa realybe, yra, švelniai tariant, banalus. Tačiau Christinos Aguileros ir Cher vokalo partijos padeda į tai nekreipti dėmesio.
Makaliaus asmeninio archyvo nuotrauka