Galvodamas, ką parašyti apie „naujojo knygnešio premiją“ pelniusį literatūros kritiką, poetą ir daugelio kitų literatui būdingų sričių atstovą Marių Buroką, prisiminiau įstabią sceną iš Elijo Kanečio garsiojo romano „Apakimas“. Pretekstu Kanečiui įteikti Nobelio literatūros premiją tapusiame kūrinyje vaizduojama, kaip pagrindinis veikėjas, suradęs naujus namus, pirmiausia iš galvos „iškrauna“ visas jo turimas ar skaitytas knygas. Kažin, ar mūsų šalyje šiuo metu yra kitas žmogus, kuriam ši alegorija „liptų“ geriau nei Mariui. Tuo pačiu susimąstai, kokiais knygų kalnų klodais nugultų visa tai, ką šis žmogus yra perskaitęs, ar nepradurtų lubų į žvaigždes, nors gal taip būtų tik geriau ir šviesiau.
Vadovaudamiesi taisykle, kad tam tikroje srityje sukauptos neeilinės žinios, geras skonis ir tvirti estetiniai kriterijai duoda pagrindo plačiam akiračiui ir teisingiems pasirinkimams kitose meno šakose, paprašėme šio šviesaus žmogaus sudaryti savo mėgstamiausių filmų dešimtuką.
Visą šį procesą M. Burokas šitaip aprašė savo dienoraštyje:
Sudarinėti sąrašus – subtili kankinimo forma. Iš pradžių smaugi save bandydamas ką nors prisiminti, o kai prisimeni – smaugi save, bandydamas sutalpinti ir atrinkti. Atminties vartai prasiveria ir pro juos plūsteli daugiau, nei tikėjaisi. Šis dešimtukas sudėliotas ne pagal gerumą ar kokybę, jis tiesiog dešimtukas. Neapsimetinėjau ir patyrusiu kino žiūrovu. Stengiausi atrinkti tuos filmus, kurių citatos, vaizdiniai ar pavieniai kadrai vis ima ir kartais išnyra atmintyje. Visi čia, žinoma, netilpo. Na, ir velniai nematė. Kitą kartą kauliukai iškris kitaip.
Alano Parkerio filmas „Angelo širdis“ (Angel Heart, 1986) su Mickey Rourke ir Robertu De Niro
Filmas, žiūrėtas daugybę kartų įvairiomis aplinkybėmis. Nesenstantis, keliantis šiurpulį, su puikiu garso takeliu. Ir Mickey Rourke‘as jame dar nepanašus į vaškinę savo paties aptirpusią kopiją, ir De Niro – tikras Šėtonas. Kai kurie kadrai ir įvaizdžiai tikriausiai persekios mane iki mirties.
Aleksėjaus Balabanovo filmas „Apie išsigimėlius ir žmones“ (Про уродов и людей, 1998) su Sergejumi Makoveckiu ir Viktoru Suchorukovu
Niūrus, beprotiškas, netgi atstumiantis filmas. Vienas iš tų, kuriuos žiūri apimtas pasibjaurėjimo, bet kurie atmintyje išlieka labai ilgai. Filmas stilizuotas pagal ankstyvąjį kiną, puikiai nufilmuotas Peterburgas. Žmogaus sielos patamsiai, liguista meilė, amžiaus pradžios estetizmas, gausios kino citatos ir nenuobodi ir ne patetiška „dostojevščina“.
Ridley Scotto „Bėgantis ašmenimis“ (Blade Runner, 1982) su Harrisonu Fordu, Rutgeriu Haueriu ir Daryl Hannah
Tikrąja mokslinės fantastikos klasika man, laikui bėgant, lieka ne „Žvaigždžių karai“ ar „2001 kosminė odisėja“, o šitas filmas, pastatytas pagal kultinio rašytojo Philipo K. Dicko kūrinį (pirminį scenarijų jam parašė Williamas Burroughsas, bet režisierius iš jo nusipirko tik filmo pavadinimą). Genialiai nufilmuotas „noir“ detektyvo ir fantastikos derinys. Šiais antiutopijų laikais jis vis dar atrodo aktualus, tinkamas, gilus ir filosofiškas.
Antonios Bird „Plėšrūnas“ (Ravenous, 1999) su Guyumi Piercu, Robertu Carlylu ir Davidu Arquettu
Iš gausybės siaubo filmo žanro pavyzdžių tikrai noriu įtraukti šį – ne itin žinomą, bet kraupų, nejaukų ir tikrai puikų. Filmo veiksmas vyksta 1847 metais, JAV ir Meksikos karo metu. Pasakoti siužeto nesinori – reikia pamatyti, o ir tokio puikaus Roberto Carlyle‘o vaidmens dar reiktų paieškoti. Esama šiame filme ir silpnų vietų, ypač pabaiga, bet visuma verta dėmesio – pirmykštis grynas siaubas… O ir Damono Albarno ir Michaelo Nymano garso takelis yra toks, kad išgirdę niekada nepamiršit.
Chan Wook-Parko trilogija: „Sympathy for Mr. Vengeance“ (2002), „Senis“ (Oldboy, 2003) ir „Sympathy for Lady Vengeance“ (2005)
Korėjiečiai garsėja kruvinais ir išradingais arba kruvinai išradingais filmais. Ši trilogija –turbūt geriausias pavyzdys. Garsiausią jos filmą „Senis“ žino visi kino mėgėjai (ak, ta scena su plaktuku). O štai kiti galėjo ir prasprūsti pro akis. Ką galima pasakyti – nuodugnus keršto ir jo pasekmių tyrimas režisieriui pavyko.
Beveik viskas ką sukūrė šaunieji broliai Ethanas ir Joelis Coenai
(o ypač „Bartonas Finkas“ (Barton Fink, 1991), „Didysis Lebovskis“ (The Big Lebowski, 1998), „Fargo“(1996), „Milerio kryžkelė“ (Miller‘s Crossing, 1990 ), „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country For Old Men, 2007)
Čia ir pasakyti labai nėra ką, tik tai, kad šiuolaikiniame kine broliai Coenai man atrodo literatūriškiausi gerąja prasme – tiek charakteriais, tiek siužetu, tiek nesuskaičiuojamomis jų filmuose išslapstytomis smulkmenomis, nuorodomis ir beveik niekuomet neklystančiu humoro jausmu. Keep going on, ką čia dar pridursi.
Hayao Miyazaki „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ (Spirited Away, 2001)
Miyazaki at it‘s best. Vieno karto pažiūrėti tikrai neužtenka. Antrą kartą žiūrėjau beveik tuojau pat. Tokios fantazijos, kruopštumo ir mokėjimo pasakoti istoriją Miyazakiui galima tik pavydėti. Tyras gražus eskapizmas, pasaka, prasibraunanti pro visus šarvus, purvą, cinizmą ir skepsį ir pataikanti tiesiai ten, kur reikia.
Bento Hamerio „Virtuvės istorijos“ (Salmer fra kjøkkenet, 2003)
Mane truputį pritrenkęs filmas. Neskubrus, net statiškas, o siurrealizmas jame toks kasdienis ir tikroviškas, kad labai net nesistebi. Šviesus filmas apie vienatvę ir draugystę, apie švedus ir norvegus, apie kaimynus ir kaip jie vieni kitus mato. Pastarųjų metų niūrios skandinaviškos produkcijos fone net labai šviesus.
Barbeto Schroederio filmas „Baro musė“ (Barfly, 1987) su Mickey Rourke‘u ir Faye Dunaway
Būdamas seno girtuoklio Buko gerbėjas ir vertėjas negaliu neįtraukti vienos iš nedaugelio vykusių jo kūrybos ekranizacijų į šį dešimtuką. Mickey vaidina patį Buką ir labai stengiasi. Filmas nėra šedevras, bet jaučiu jam kažkokią sunkiai paaiškinamą simpatiją – ir jo niūrumui, ir apvemtiems Mickey marškinėliams, ir Dunaway pragertam veidui. O jei gerai įsižiūrėsite, viename epizode prie baro sėdi pats Bukas, ir geria. Verta atsikimšti butelaitį ir pažiūrėti, kaip sekasi (t.y. nesiseka) patyrusiam girtuokliui.
Woody Alleno, be kurio neapsieitų tikro modernaus intelektualo sąrašas, darbas „Viskas, ką jūs norėjote žinoti apie seksą, bet nedrįsote paklausti“ (Everything You Always Wanted to Know About Sex * But Were Afraid to Ask, 1972)
Vienintelė komedija (Komedija? Tragikomedija? Farsas? Siaubo filmas? Hm…) šiame dešimtuke. Nepasenusi nė kiek. Filmas sudarytas iš keleto pasakojimų, ne visi jie vienodai vykę, bet drąsos ir šmaikštumo režisieriui netrūksta. Allenas čia ne tik negailestingai šaiposi iš mūsų susivaržymo, saviapgaulės ir iliuzijų, bet ir parodijuoja ne vieną kino ar literatūros kūrinį. Vienas filmo epizodas tikrai neišblės iš mano atminties – Woody Allenas, vaidinantis spermatozoidą. Su akiniais, žinoma.
Nuotraukos autorė Agnė Alijauskaitė