Romas Zabarauskas – kino režisierius, lietuviško kino enfant terrible, laužantis tabu savo pasisakymais ir filmais: „Porno melodrama“ (2011), „Streikas“ (2013). Jog Romas apie kiną išmano ne tik iš praktinės kūrėjo pusės, pasako faktas, jog Zabarauskas baigė kino bakalauro studijas Paryžiaus Saint-Denis universitete, su mainų programa buvo išsiųstas į Hunter College koledžą JAV.
1. Douglaso Sirko filmas „All That Heaven Allows“, 1955
Tai mano mėgstamiausias filmas, kurį esu matęs gal dvidešimt kartų. Režisierius Douglas Sirkas garsus savo 50’ųjų Holivudo melodramomis. Savo laiku jos buvo laikomos beverčiais, komerciniais „moterų“ filmais. Vėliau Sirko kūryba suprasta kaip ironiška laikmečio konformizmo kritika (esminis Thomo Elssaesserio straipsnis „Tales of Sound and Fury: Observations on the Family“), išskaitytos homoseksualumo metaforos. Sirko stilius ir metaforiškas kalbėjimas įkvėpė ištisas kartas žydrų (queer) kūrėjų, nuo Fassbinderio iki Almodovaro.
2. Jeano Luco Godardo filmas „Aistra“ („Passion“, 1982)
Nuostabus Godardo filmas, sukurtas 1982-iais, bet tarsi sugrąžinantis į Naujosios Bangos pradžią, kai režisierius dar bandė kurti išbaigtus, vientisus šedevrus. Prie filmo po pykčių bei ilgos pertraukos dirbo ir kultinis Godardo operatorius Raoulas Coutardas. Nuostabios aktorės Isabelle Huppert, Hanna Schygulla, puikus filmas apie kino kūrimą/socializmą/aistrą. Man „Aistra“ paliko milžinišką įspūdį – Godardas turi tokio magnetizmo, kuris įrodo, kad gali veikti ir tai, kas iš pirmo žvilgsnio neprasminga, nelogiška.
3. Paulo Humfresso ir Dereko Jarmano darbas „Sebastianas“ (1976)
Jarmano ilgo metražo debiutas: daug karštų vyrukų, kalbančių laužyta lotynų kalba, rutuliuoja fantazijomis apipintą gėjų kankinio Sebastiano istoriją. Užburia nerealiai gražios sekso scenos, lydimos Briano Eno muzikos.
4. Christophe Honoré filmas „Love Songs“, 2007
Kuomet pažiūrėjau „Love Songs“, ėjau šampano ir susitikti su drauge. Tiek emocijų buvo. Tokį lengvumą, atmosferą labai sunku pasiekti ir Honoré šįkart tai pavyko nerealiai.
5. Johno Waterso filmas „Mondo Trasho“, 1969
Johnas Watersas pakeitė mano moralinius įsitikinimus ir nors kiek išlaisvino iš elitistinio buržujiško mentaliteto. Ačiū jam už tai.
6. Arūno Žebriūno filmas „Gražuolė“, 1969
Lietuva turi puikią kino istoriją, ir vienas jos lyderių – režisierius Arūnas Žebriūnas. „Gražuolė“ – labai geras filmas, kuris nesunkiai persiskaito „žydrai“. Aš irgi kaip gražuolė sukuosi gyvenimo ratu ir mokausi, kad ne viskas gražu, kas gražiai atrodo.
7. Bruce’o LaBruce darbas „The Raspberry Reich“ (2004)
Bruce’as yra žiauriai fainas režisierius, kuris eksperimentuoja su pornografija. Šis filmas cituoja Godardą, Herbert Marcuse ir iš dalies ironizuoja radikalų kairės diskursą, iš dalies suteikia jam neribotą fantazijų erdvę.
8. Grego Araki filmas „Kaboom“, 2010
Aišku, Grego Araki pirmieji filmai, sukurti 90’aisiais, ypač konteksto prasme, buvo įdomesni ir labiau nepriklausomi. Bet šis, kol kas paskutinis, jo darbas kabina ta sena gera energija, humoro jausmu. Mano manymu, šiandienos nišų pasaulyje „Kaboom“ kiek pasimetė tarp meno ir pramogai skirtų sexy filmų gerbėjų ir todėl liko nepakankamai įvertintas.
9. Luchino Visconti filmas „Ludwig“, 1972
Jaudinanti šlovės ir nuopolio istorija, kurią mačiau, simboliškai, Lietuvos kino teatro uždarymo proga.
10. Billy Wilderio darbas „Sunset Boulevard“, 1950
Tai tiesiog totali klasika.
Romo Zabarausko nuotraukos autorius – Tomas Kurkinas (Facebook.com/wewillriotmovie)