Yra tekę girdėti, esą jaunoji vis kylanti mūsų grafikos žvaigždė Eglė Tamulytė–Shaltmira niekada nemiega: šitiek energijos ir veiklos barų negali nestebinti. Kita vertus, kažkas kiną yra apibūdinęs kaip sapnavimą atmerktomis akimis. Mums pasidarė smalsu, kokius sapnus ši mūsų meno padangės „somnabulė“ renkasi sapnuoti.
Labas, aš Shaltmira ir man patinka dokumentiniai filmai apie serijinius žudikus bei sitcom’sai. Šiuo metu kaip tik žiūriu ketvirtą „Parks and recreation“ sezoną. Berašydama apie savo mėgstamus filmus, prisiminiau, koks genialus režisierius yra Toddas Solonzas, ir sugalvojau sekmadienį su draugais padaryti jo filmų peržiūrą. Vis dar tebetikiu, kad idealus mano vyras yra Anthony Hopkinso ir Johno Malkovichiaus hibridas. Negaliu žiūrėti britiškojo „Offiso“, nes amerikietiškąjį pamačiau pirmą. Kai buvau maža ir naktį žiūrėdavau siaubo filmus, prašydavau, kad brolis mane palydėtų į lovą. Jis buvo 1,5 metų jaunesnis. „Twin Peaksas“ ir „Tegul kraujas liejasi laisvai“ paliko neatstatomų pokyčių mano, kaip mažo vaiko, psichikai. Niekas taip gerai nenuramina, kaip „Hanibalo“ garso takelis. Visi juokingiausi aktoriai/komikai yra chubby ir barzdoti, dažnai dar ryži ir garbanoti. Bet kad nebūtų per linksma, tai atrinkau 10 purvinų, žiaurių ir depresovų filmų. Enjoy. NOT.
Depresantai.
1. Mladeno Djordjevico filmas „The Life and Death of a Porno Gang“ (2009)
Mėgstu serbus, jų humoro jausmą ir bureką su jogurtu. Serbai puikiai supranta užsieniečių požiūrį į juos ir tuo naudojasi parduodami save kaip neprognozuojamą, žiaurią ir į keistus iškrypimus linkusią tautą. Aišku, juokai juokais, bet besilankant Belgrade teko matyti istorinių paminklų su nupjautomis turkų galvomis.
2. Gasparo Noé filmas „I Stand Alone“ (1998).
Šį filmą pamačiau dar studijuodama Vilniaus Dailės Akademijoje. 2010-aisiais jo inspiruota sukūriau keturių estampų seriją „After [I know]“, keliantį klausimą, ar moteris pati išprovokuoja vyro smurtą. „I Stand Alone“ yra Gasparo Noé trumpametražio filmo „Carne“ (1991) tęsinys. Tas pats mėsininkas epizodiškai pasirodo ir „I Stand Alone“ tęsinyje „Irreversible“ (2002), kuris galbūt geriau žinomas dėl tokių aktorių kaip Monica Bellucci ir Vincento Casselio. Šiuos tris filmus laikau geriausiais Gasparo Noé darbais.
3. Harmony Korine filmas „Julien Donkey-Boy“ (1999)
Daugelis žino Korine’o šedevrą „Gummo“ (1997), pagal kurį praktiškai galima atsirinkinėti su kuo bendrauti („Matei?patiko? Ateik čia, drauge…“). „Julien Donkey-Boy“ lieka šešėlyje. Gal dėl to, jog nėra tiek daug tų paperkančių, vizualiai įstabių kadrų, kuriuos norėtųsi turėti plakatų pavidalu ir išsitapetuoti sienas. „Julien Donkey-Boy“ nėra to staigaus efekto. Bet kalbant apie turinį, drįsčiau sakyti, kad šis filmas yra jautresnis, intymesnis ir dar mažiau patogus. Tai nėra tik keistų žmonių-personažų rinkinys, pribloškiančių savo išvaizda ir nelabais suprantamais sprendimais bei veiksmais. Tai labiau bejėgių, savo nevykusiuose gyvenimuose užsiciklinusių žmonių skerspjūvis be kažkokios nujaučiamos išeities. Vilties paieškos naktį, per lietų, miške, užrištomis akimis. p.s. išsamų straipsnį apie Harmony Korine rasite ČIA.
4. Charlie Kaufmano „Synecdoche, New York“ (2008)
„Synecdoche, New York“ trina ribas tarp realaus gyvenimo ir teatro aikštelės. Perfekcionizmas kuriant tobulą meno kūrinį yra tiesiogiai susieję su asmeniniu nepasitenkinimu dabartimi, savo gyvenimu. Tai tikėjimas, kad sukūrus tobulą kūrinį susikursi tobulą realybę sau. Tačiau siekiant rezultato pamirštama, kad pats gyvenimas yra tiesiog procesas. Kaip pasakė mano geras draugas, tai egzistencinis menininko košmaras,
5. Johno Waterso „Pink Flamingos“ (1972)
„Pink Flamingos“ – tai šio sąrašo prošviesa. Sunku išskirti vieną Johno Waterso filmą, nes labai myliu šį režisierių. Jis man yra tikras pop-shitcore dievas. Pamirškime bet kokias moralines vertybes ir pasiduokime spontaniškai ir absurdiškai įvykių tėkmei kartu su impozantiškąja Divine figūra.
6. Andrzejo Zulawski „Possession“ (1981)
„Possession“ – kaip nervinis lūžis. Kraupiai įtikinama Isabelle Adjani vaidyba įsuka į virpantį ir nesaugų, spengiantį ir slegiantį būties marazmą, kankinančius vyro ir moters santykius. „Nobody is good or bad, but if you want, I’m the bad one“.
7. Volkerio Schlöndorffo filmas „The Tin Drum“ (1979)
Dažniausiai nenorint per daug gadintis nuotaikos reikia pasirinkti, knyga arba filmas. Günterio Grasso knygos „Skardinio būgnelis“ dar neskaičiau, bet vis tiek planuoju dėl nuolat girdimų atsiliepimų. Filmas „The Tin Drum“ yra vienas iš tų, kuriuos pažiūrėjęs jautiesi praturtėjęs ir prisilietęs prie apčiuopiamai gero, tikro ir vertingo kino.
8. Dusano Makavejevo „Sweet Movie“ (1974)
„Sweet Movie“ – tai purvinas, keistas, absurdiškas ir kartu komiškas srautas. Primena Johno Waterso filmus. Įdomus faktas, jog pagrindinė „Sweet Movie“ aktorė viduryje kūrimo proceso atsisakė filmuotis pasišlykštėjusi tuo, ką jos prašoma daryti aikštelėje. Scenarijus buvo greit perrašytas.
9. Toddo Solondzo kūryba
Turiu savybę „užsisėsti“ ant vieno režisieriaus ir peržiūrėti viską iš eilės, ką jis yra padaręs. Taip nutiko ir šį kartą. Pažintis su Solondzu prasidėjo nuo „Fear, Anxiety & Depression“ (1989), o po to sekė „Welcome to the Dollhouse“ (1995), „Storytelling“ (2001), „Palindromes“ (2004). Iš Toddo Solondzo filmų išskirčiau „Happiness“ (1998), dėl labai paprastos ironijos, pavadinimo ir paties filmo turinio visiško priešingumo. Toddą Solondzą galima sugretinti su Harmony Korine. Jie abu savaip kapstosi po amerikiečių viduriniosios klasės gyvenimo šiukšliadėžes, šoka su jų spintose slepiamais skeletais ir uosto jų nešvarius apatinius.
10. Peterio Greenaway „A Zed & Two Noughts“ (1986)
„A Zed & Two Noughts“ – tai daug šalto keistumo, didybės ir simbolizmo. Iš galvos neišeina Mychaelo Nymano garso takelis. Labiausiai įstrigo ši citata: „In the land of the legless the one-legged woman is queen“.