„ACME Film“ archyvas
„Foxcatcher“ (Nors tai yra komandos pavadinimas, todėl jo versti nebūtina. Tačiau įsivaizduokime, kad žodžių junginys „lapių medžiotojas“ šiam filmui kažką reikš.)
Juostoje pasakojama tikra istorija, kuomet multimilijardierius Johnas E. du Pontas sugalvojo, o gal įsigeidė sugrąžinti garbę Amerikai ir kartu įkvėpti visus būti patriotais. Koks geriausias būdas? Taip, laimėti auksą imtynių rungtyje. Žinoma, ponas pats nesitreniruos. Kam tuomet tie multimilijonai, jei reikėtų prakaitą lieti pačiam? Į istoriją, kaip pagrindiniai herojai, įpinami auksą šaliai imtynėse laimėję broliai Markas ir Deividas Shultzai. Pirmasis – jaunesnysis brolis, kuriam už medalį svarbiau yra būti labiau vertinamam nei brolis. O Deividas – stiprus, ambicingas, talentingas ir labai mylintis žmogus. Faktas, kad pirmoji J. E du Ponto pinigų strėlė smigs į Marką, o Deividas į visą istoriją įklimps ženkliai vėliau ir, žinoma, ne dėl savęs ar dėl šalies ir medalio, o dėl silpno ir į visas problemas, kaip stirna Bembis, reaguojantį brolį.
Visa istorija yra labai ištęsta. Viskas konstruojama ir į kulminaciją einama labai lėtai. Tie, kas žino tikrąją istoriją, tik ir laukia, kada gi bus tas lemtingas įvykis, kuris iš tiesų net nėra toks ir lemtingas. Istorija apie multimilijardierių, jo išsikalinėjimus, kuriuos leidžia daryti pinigai, ir imtynes – nėra labai ypatinga ir kinematografiška. Tačiau režisierius Bennettas Milleris moka parodyti daugiau (atsiminkite jo filmus „Kapotė“ (Capote, 2005), „Žmogus, pakeitęs viską“ (The Money Ball, 2011)) ir taip pat sugeba viso filmo metu išlaikyti kažkur ore tvyrančią įtampą bei nežinią (nors, kaip minėjau, iš tiesų tos nežinios nėra).
„ACME Film“ archyvas
Juostos pradžioje žiūrovas netiesiogiai supažindinamas su tuo, kokia yra sportininkų realybė – treniravaisi apšiurusioje salėje, laimėjai aukso medalį, taigi dabar esi kviečiamas už 20 dolerių pakalbėti apie savo pergalę pradinukams. Vėliau už tuos pinigus nusiperki sumuštinį, grįžti į namus (arba greičiau – ten, kur yra šioks toks stogas virš galvos) ir tyliai sėdi, lauki, gal vėl pasiseks laimėti kitą medalį? Todėl multimilijardieriaus skambutis ir įkvepianti kalba apie patriotizmą, tikėjimą, naujo lyderio trūkumą ir pasiūlyta apvali suma gali suvilioti bet ką, ypač erzinančiai užsidepresavusį Marką Šultzą (Channing Tatum). Taip karuselė ir užsisuka.
Johnas E. Du Pontas (Steve Carell) čia yra paslaptingas. Taip pat matyti, kad „kažkas su juo negerai“. Jis labai ilgai stebi žvilgsniu, į šeimyninę įdilę jis žiūri kaip į rečiausią eksponatą zoologijos sode, propagandinių sugebėjimų jam galėtų pavydėti bet kas. Visi žinome, kad už pinigus galima įsigyti ir daryti bet ką. Režisierius detalėmis (vis besikeičiančios komandos „Foxcatcher“ aprangos, kuriami dokumentiniai filmai apie J. E. du Ponto lyderystę ir t.t.) leidžia suprasti, kad sportininkai gauna gerą paramą. Beje, Steve`o Carello kuriamas Johno E. du Ponto vaidmuo – šiek tiek kitoks nei realybėje. Ir tai labai gerai. Šioje juostoje milijardierius – lėtas, daug tylintis, neprognozuojamas, niūrus. Realybėje šis žmogus buvo gyvybingesnis, daugiau šypsojosi ir aplink save tikrai nekūrė „jis tikrai vakarais valgo mažų kūdikių širdis“ auros.
„ACME Film“ archyvas
E. du Ponto vaidmuo išdirbtas iki detalių, jis buvo tarsi vyšnia ant torto. Tačiau labai erzino ir jokio gailesčio nekėlė Marko Shultzo herojus. Taip, jam sunku, taip, jam reikia stengtis būti geresniu už brolį. Tačiau visas emocijas aktorius Channingas Tatumas perteikdavo arba ilgai tylėdamas, arba kažką daužydamas. O, beje, tyla, kuomet veide neatsiranda nei viena minties raukšlelė, atrodo bereikšmė. Be to, kai kada kildavo pyktis, noras suimti tą vyrą už raumeningų pečių ir paklausti: „Kodėl negali būti dėkingas tave užauginusiam broliui? Kodėl negali būti už save atsakingas?“ Markas – jaunas, bet kažkodėl viduje labai chaotiškas vyrukas, kodėl taip yra – nepaaiškinama. Didysis brolis Deividas (Mark Ruffalo) kaip kontrastas savo jaunesniajam broliui – ramus, išmintingas, gebantis susiimti laiku ir vietoje ir, pripažinkime, geresnis imtynininkas.
Visas šis filmas labai lėtas, prifarširuotas stambių, lėtai judančių planų, ilgų monologų, labai trumpų dialogų. Tačiau – tai nenuobodi juosta. Smagu ir tai, kad režisierius daug vietų palieka „baigti“ pačiam žiūrovui. Taip, filmas sukurtas pagal tikrą istoriją, tačiau daugelis jos niuansų nežinoma. Kodėl vieni pasielgia taip, kiti – kitaip? Režisierius nežino arba nesako, tačiau žiūrovas gali surasti atsakymus pats. Minėjau, kad monologai ilgi – bet juos būtina išgirsti, kadangi ten slepiasi daug užuominų, kodėl ponas du Pontas yra būtent toks, koks yra. Jei tavo mama mokėtų vaikui, kad jis būtų tavo draugas, ar ir tu neužaugtum šiek tiek fucked up? Beje, filmas turėtų patikti ir tiems, kas žavisi imtynių sportu. Daug dėmesio skiriama technikai, varžyboms, treniruotėms. Akis paganyti tikrai yra kur.
Filmo anonsas:
