Neregiai žiūri ne tik filmus, bet ir televizijos laidas, spektaklius, vaizdo klipus ar nuotraukas. Siekiant žodžiais apibūdinti ekrane rodoma vaizdą, veikėjų išvaizdą ar jų veiksmus bei įterpti šią informaciją į dialogų ar kitų svarbių fone girdimų garsų pauzes naudojamas garsinis vaizdavimas.
Neregių auditorija yra tokia pat įvairi, kaip ir bet kuri reginti auditorija pagal amžių ir patirtį. Tik labai nedaug žmonių gimsta neregėdami arba praranda regėjimą ankstyvoje kūdikystėje, tai reiškia, kad dauguma turi išsaugoję tam tikrą regėjimo patirtį. Garsinis vaizdavimas dažniausiai yra kuriamas darant prielaidą, kad jis yra skirtas būtent neregiui. Bet svarbu, kad jis būtų naudingas ir tiems, kurie turi regos likutį.
Yra tik labai nedidelis procentas neregių, kurie visiškai nemato. Kai kurie žmonės mato pilką arba rudą miglą. Kiti gali suvokti ryškią šviesą arba apšvietimo pokyčius. Svarbu suprasti, kad auditorija, kuri naudojasi garsinio vaizdavimo paslaugomis, nėra homogeniška. Didelė dalis žmonių, kuriems reikalingas garsinis vaizdavimas, nėra visiškai nematantys.
Kai kurios akių ligos, pavyzdžiui, įgimta katarakta, gali būti sėkmingai operuojamos. Yra žinoma atvejų, kai žmogui, sergančiam diabetine retinopatija, po inksto persodinimo, nustatytas regėjimo pagerėjimas. Dėl medicinos ir technikos pažangos, pavyzdžiui, tinklainės implantų, neregystės atvejų mažėja.
Vienos akių ligos pažeidžia centrinį regėjimą, kitos – periferinį, todėl gali būti, kad žmogaus matomas vaizdas pasidaro tamsesnis, labai neryškus arba susiaurėja jo matymo laukas. Turintys tam tikrą regos likutį gali matyti kai kurias ekrano dalis aiškiau nei kitas. Pavyzdžiui, jie gali suvokti veikėjo judesius, bet ne jo veido išraišką. Jie gali suvokti veiksmą, bet sunkiai perskaito subtitrus.
Garsinis vaizdavimas padeda išvengti nuolatinių klausimų ir prašymų paaiškinti, kas vyksta filme. Silpnai matantys dažnai naudoja strategiją, padedančią įsiminti personažus pagal tai, ką jie dėvi ir kokios spalvos jų drabužiai, įsidėmi jų plaukų spalvą ar kažką panašaus, kas leistų identifikuoti, kad tai tas pats žmogus. Dėl šios priežasties beveik neįmanoma žiūrėti nespalvotų filmų, nes dingsta kontrastai ir jie atrodo kaip atskirų kadrų serija. Kitas iššūkis – veiksmo filmai, nes vaizdai juose keičiasi pernelyg greitai.
Daugelis žiūrovų, turinčių regos sutrikimų, vertina garsinį vaizdavimą ne tik dėl siužeto sekimo galimybės, bet ir kaip socialinės įtraukties priemonę. Gera suprasti ir pasijuokti tinkamu metu, o ne laukti, kol kas nors paaiškins pokštą ar paklaus, iš ko visi juokiasi. Garsinis vaizdavimas leidžia išvengti izoliuojančios patirties, kai girdima, kaip kiti žmonės juokiasi, ir galvojama, kas vyksta ir kodėl jie juokiasi. Gali būti, jei būtų žinoma, kas vyksta ekrane, tai gal net nebūtų juokinga filmą žiūrinčiam neregiui.
Taip pat garsinis vaizdavimas suteikia galimybę pajausti aktorių judesius ir išvaizdą bei visavertiškai dalyvauti diskusijoje po filmo, kartu su kitais reginčiaisiais.
Auditorija, kuriai galėtų praversti garsinis vaizdavimas yra įvairi, atsižvelgiant į regėjimo patirtį ir aplinkybes. Tai gali būti jaunas žmogus, gyvenantis savarankiškai, gimęs neregiu arba netekęs regėjimo ankstyvoje kūdikystėje; vyresnio amžiaus giminaitis, neseniai netekęs regėjimo ir gyvenantis su reginčiu partneriu ar šeima; reginčio vaiko regintys ar silpnaregiai tėvai ir neregio vaiko regintys tėvai.
Remiantis tyrimais, garsinis vaizdavimas taip pat yra naudingas turintiems mokymosi, raidos ar suvokimo sutrikimų, todėl rengiant garsinio vaizdavimo tekstą vertėtų atsižvelgti ir į semantinį turinį, kad jis būtų lengviau suprantamas. Svarbu nepamiršti, kad informacija, kuri yra šiek tiek lengviau suprantama vienam žiūrovui, bus lengviau suprantama ir daugeliui kitų žiūrovų. Užsienio kino teatruose seansai draugiški autizmo spektro sutrikimų turintiems ar demenciją sergantiems žiūrovams yra pakankamai įprasta praktika.
Nors garsinio vaizdavimo auditorija yra nevienalytė, rengėjų užduotis – sukurti universalų aprašymą. Skirtingai nuo kitų vertimo sričių, garsinio vaizdavimo specifika retai suteikia galimybę naudoti kelias versijas. Be to, tikslinių grupių pernelyg daug, kad būtų galima pateikti suasmenintą garsinį vaizdavimą. Didžiausias garsinio vaizdavimo rengėjo iššūkis yra parengti jį tokį, kad jis būtų tinkamas didžiajai auditorijos daliai.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
