Nuo šiol „Kinomaistas“ publikuos ne tik naujausių ar keleto metų senumo filmų recenzijas, tačiau taip pat iš naujo apžvelgs ir kino klasika tapusius filmus. Prie šios rubrikos yra kviečiami prisidėti visi norintys. Taip padarė ir mūsų nuolatinis recenzentas Markas, apžvalgai pasirinkęs Stenley Kubriko filmą „Metalinis apvalkalas“ („Full Metal Jacket“, 1987).
Ar skaitėte Gustavo Hasfordo novelę „The Short-Timers“? Savo pasirinkimą režisuoti šios knygos adaptaciją paaiškino pats Kubrikas. Anot režisieriaus, novelė nėra „antikarinė ar prokarinė“ bei, užuot turėjusi moralinę ar politinę poziciją, daugiausia yra sukoncentruota ties realybės vaizdavimu. Kubriko „Full Metal Jacket“ – apolitiška, nemoralizuojanti, ironiška ir žaismingai realistiška. Na, ir šiek tiek beprasmė…
Filmo siužetas yra skeltas į dvi dalis. Pirmoji – trunkanti 45 filmo minutes – pasakoja apie būrį jaunų kariuomenės rekrutų, einančių karinius apmokymus. Vaizduojama šiurkšti ir komiška „šliužų“ kasdienybė. Čia mes matome tris archetipinius veikėjus – eilinį „Joker“ (aktorius Matthew Modine’as), maištaujantį, talentingą karį; eilinį „Piles“ (aktorius Vincentas D’Onofrio), absoliutų imbecilą, kuris neįgalus pasivyti apmokymų tempo ir seržantą Hartmaną (aktorius R. Lee Ermey), drakonišką ir absurdiškai gerai besikeikiantį apmokymų vadovą. Likusi filmo dalis yra apie jau apmokymus baigusį ir karo korespondentu tapusį „Joker“, kuris, kartu su fotografu eiliniu „Rafterman“ yra išsiunčiamas į Vietnamo pietinę dalį dokumentuoti karo eigos ir sudalyvauja keliuose susidūrimuose su vietnamiečių komunistų daliniais.
„Full Metal Jacket“ griaunamas stereotipinis požiūris, kad geras kareivis yra žudymo mašina, robotas. Kad jam svetimas bet koks žmogiškas pojūtis. „Jūsų šautuvas yra tik įrankis. Kieta širdis yra tai, kas žudo. Jeigu jūsų žudiko instinktai nebus tikri ir aiškūs, jūs delsite tiesos akimirkos metu,“ – „šliužams“ dėsto seržantas Hartmanas. R. Lee Ermey vaidinamas personažas liepia kiekvieną šautuvą pavadinti moterišku vardu, o kareivio pašaukimą grindžia Jėzaus Kristaus meile. Seržantas neatima iš rekrutų žmogiškumo, o tik, nustelbdamas tradicines žmogiškas vertybes, žadina jaunuoliuose tvirtą apsisprendimą ir netgi aistrą žudyti. Kas blogiau – būti bejausme žudymo mašina ar labai motyvuotu žmogžudžiu? Didelis dėmesys filme taip pat skiriamas žmogaus virtimo į disciplinuotą žudiką procesui. Tai daroma per nuoseklų žmogaus bukinimą: būsimiems kareiviams diegiamas būtinybės žudyti instinktas ir vykdomas absoliutus individualybės triuškinimas. Seržanto taikoma disciplina yra ne tik fizinė, bet ir moralinė („Pėstininkams neleidžiama mirti negavus įsakymo!“).
Filmas įdomus tuo, kad jame varijuoja kontrastai. Susišaudymas apleistame Vietnamo mieste pasibaigia amerikiečių naudai, užgroja „The Trashmen“ daina „Surfin‘ Bird“. Tokiu kitonišku garso takelio sprendimu, pasak Kubriko, buvo siekta išreikšti mūšio lauko triumfą. Taip pat kareiviai filmo pradžioje maivosi, lygindami vietnamiečius „gūkus“ su užkariaujamais indėnais prieš korespondento kamerą, o tada apleisto miesto fone duoda formalius interviu, kurių metu samprotauja, kodėl JAV turėtų laimėti karą. Scena, kurioje ratu sustoję pėstininkai atsisveikina su žuvusiais kolegomis, tuščiais žvilgsniais žiūrėdami į jų kraujuotus lavonus, yra sekanti situacijai, kurios metu vyksta ginčas tarp azijietės prostitutės ir juodaodžio kariškio, esą jo penis per daug „buku“ („didelis“). O šalia „Juokdario“ šalmo, ant kurio užrašyta „BORN TO KILL“, liemenėje styro taikos ženkliukas. „Joker“ aiškina šį aprangos sprendimą žmogaus dualizmu. Veikėjo žodžiais bei ironiškais kontrastais kalba pats režisierius, transliuodamas žinutę žiūrovui: „Žmogus siekia taikos, tačiau iš prigimties yra kraugerys. Žmogus nenori kariauti, tačiau esant tokiomis aplinkybėmis, kurių metu žudymas yra pareiga, jis geba patirti malonumą“.
„Full Metal Jacket“ turi ir didžiulį trūkumą. Nors filmo problematika įdomi, jam trūksta gal ne tiek pagrindinės, kiek nuoseklios minties. Kubrikas negailestingai paleidžia metalinę kulką žiūrovams į kaktą. Iš pradžių gausybė filosofinių perliukų įtraukia mus į apmąstymų sūkurį, po to mūsų dėmesį prikausto įtemptas siužetas, o tada minties vystymas nutrūksta filmo pabaigoje, ties „Joker“ žodžiais: „<..> Taip, aš esu šūdo pasaulyje, tačiau aš gyvas. Ir aš nebijau.“ Visos prieš tai išdėstytos prasmingumo užuomenos tampa tolygios minų laukui, kurį prabėgus nejauti jokio moralinio pasitenkimimo ar išliekamosios vertės. Išgyvenus minų lauką – peržiūrėjus filmą – suabejojama to prasme. Tai – atžari ištrauka iš karo realijos. Realijos, kuri yra betiksli ir nesąmoninga.
„Full Metal Jacket“, kaip ir kituose Kubriko darbuose („Švytėjimas“, „Prisukamas apelsinas“), matomas režisieriaus gebėjimas manipuliuoti juostos dinamika ir įsiūlyti žiūrovui emociją. Tokiais atvejais, naratyvą atlieka ne dialogai, o vaizdai. Taip pat, kaip „Švytėjime“, įspūdį kelia krauju srūvantys koridoriai, kaip „Prisukamame apelsine“ siužetą vaduoja klasikinė muzika ir pagreitinta the ol‘ in-out, in-out scena, taip ir šiame Kubriko darbe plaukus piestis verčia naktinės scenos kareivinėse, kuriose tvyro didžiulė įtampa, yra net tam tikras siaubo žanro potencialas. Taip pat įspūdį sukėlė scena su atvirame griovyje gulinčiais vietnamiečių civilių lavonais (pastebėkite, kaip šypsosi leitenantas, matydamas, kad jį fotografuoja – aliuzija į priešpriešą, šnekėjimas apie represijas ir charizmatiškos povyzos išlaikymas vienu metu) bei šaudymo į laukais sprunkančius darbininkus iš sraigtasparnio kabinos vaizdai. Galima teigti, jog Kubrikas laužo pagrindinę dramaturgijos taisyklę, siužetan įtraukdamas visiškai su istorijos vystymusi nesusijusias scenas, pavyzdžiui, keliskart rodydamas pratybų metu bėgiojančius ir skanduotes atliekančius „šliužus“. Tačiau tai ir yra minėtasis įsiūlymas, kadangi žiūrovas, matydamas tas beprasmes scenas, atrodo, bukėja kartu su istorijos veikėjais. Aktorių darbo papildomai girti nereikia, nes jų vaidybos nesimato – tai ir šiaip jau yra didžiulis komplimentas. Operatoriaus darbas – taip, garso takelis – taip, dailė – taip. Vertėtų ranką paspausti R. Lee Hermey, kuris, net nebūdamas meistriškas aktorius (tačiau būdamas buvęs tikras pratybų vadovas), filmavimo metu suimprovizavo, anot Kubriko, „maždaug 150 lapų savo teksto“.
„Full Metal Jacket“ nėra tik filmas, kuris liūdna retrospektyva pažvelgia į Vietname vykusį karą. Ir tai anaiptol nėra kaži koks nuotaikingas filmas, įžūlia ironija baksnojantis siaubingą karo koncepciją. Tai filmas apie karo beprasmybę. S.Kubrikas ėmėsi radikalesnio būdo pabrėžti šią beprasmybę ir surežisavo šiek tiek beprasmį film. Filmą be aiškios pabaigos ir be aiškios minties. Argi toks nėra karas?