Šaltinis – cdn.screenrant.com
Šiais metais jau pristatę „Kapitonas Amerika: žiemos karys“ (Captain America: The Winter Soldier, 2014), „Marvel“ studija į kino ekranus išleido naujausią savo kūdikį filmą „Galaktikos sergėtojai“ (Guardians of the Galaxy, 2014). Režisieriaus kėdė buvo patikėta Jamesui Gunnui, kuriam tai pirmas didelio biudžeto filmas. Anksčiau jis dirbo kuriant filmus „Super“ (Super, 2010) ar „Kietašikniai“ (43, 2013).
Veiksmas prasideda 1988 metais, kai po motinos mirties galaktikos piratai, vadovaujami Jondu, pagrobia dar visai jauną berniuką Piterį Kvilą (akt. Chris Pratt). Po dvidešimt šešerių metų jis pats užsiima užsakomosiomis vagystėmis. Nežinodamas į ką veliasi, Piteris pavagia sferą, kurios taip pat gviešiasi negailestingas piktadarys Ronanas (akt. Lee Pace), norintis sunaikinti visą galaktiką, o ši relikvija yra ginklas, padėsiantis jam tai įgyvendinti. Įtūžęs, kad nepavyko jos gauti, jis pasiunčia savo įdukrą Gamorą (akt. Zoe Saldana) atimti iš Kvilo sferą. Piterį taip pat bando sugauti Roketas ir Grutas, nes už jį pažadėta nemaža pinigų suma. Visiems keturiems susimušus, jie patenka į griežto rėžimo kalėjimą, kuriame susidraugauja ir sukuria pabėgimo planą, prie jų prisijungia dar vienas kalinys Draksas, kurio šeimą nužudė Ronanas. Vis dėlto, kai sfera atsiranda Ronano rankose, Piteris, Gamora, Roketas, Grutas ir Draksas susivienija ir, pasivadinę „Galaktikos sergėtojais“, bando atimti itin pavojingą ginklą iš jo.
Šaltinis – static.comicvine.com
Prisipažinsiu, nors ir esu „Marvel“ filmų gerbėja, pirmą kartą pamačiusi anonsą apie „Galaktikos sergėtojus“ maniau, kad tai bus silpniausias jų sukurtas filmas. Bet smarkiai dėl to klydau. Jau nuo pat pradžių žiūrovus juokino komiškos situacijos, neleidusios juostai tapti tipiška herojų-blogiukų istorija. Aišku, kaip visada, „Marvel“ kiekvieno filmo specialieji efektai tobulėja ir kaskart jie būna vis geresni ir įtikinamesni. Manau, kai kurie kino kūrėjai turėtų iš jų dar daug ko pasimokyti. Labiausiai man patikęs dalykas, tai – garso takelis. Džiugu, kad buvo parinkti aštuoniasdešimtųjų hitai, o ne specialiai simfoninio orkestro atliekamos melodijos, kurios ir taip per dažnai skamba panašaus stiliaus filmuose, kartais net sugadindamos sceną. Šios dainos kartu su juokingomis situacijomis sukūrė fantastinės veiksmo komedijos atmosferą ir ją išlaikė iki pat pabaigos.
Keista buvo tai, kad filmas, nors ir truko dvi valandas, atrodė, kad jo trukmė yra mažiausiai trys. Siužeto vingių buvo tiek daug, kad jau pradėjau galvoti – kada viskas baigsis. Čia vėl išgelbėjo skambančios, gerai žinomos dainos, kurias išgirdus norėjosi kartu dainuoti ar pašokti. Manau, minusas atitenka grimo komandai. Atrodė, kad veikėjų (Ronano, Jondu, Nebulos ir kt.) kūnai tiesiog buvo ištepti dažais ir nuplovus vandeniu, jie taptų paprastais žmonėmis.
Pats filmas, nemanau, kad patiks žmonėms, ieškantiems gilesnių minčių. Į jį verta nueiti dėl tikrai nenuvilsiančių specialiųjų vaizdo efektų, nes tai yra, ką geriausiai sugeba padaryti „Marvel“ studija. Šis filmas tikrai patiks neieškantiems sunkaus siužeto filmų. Galbūt labiau skirtas paaugliams arba, žinoma, komiksų gerbėjams, bet džiugins ir gerų efektų ištroškusius žiūrovus.
Filmo anonsas: