Pirmadienių nekenčiantis, tačiau dievinantis lazaniją oranžinis katinas pirmą kartą viešai pasirodė 1976 metais kaip komiksų juostelė (t. y. kelių kadrų komiksas) ir iškart sužavėjo laikraščio skaitytojus. Netrukus pasirodė žaislai, knygos, kompiuteriniai žaidimai, TV serialai ir, žinoma, kino filmai. Kitaip sakant, Garfildas šiandien yra globaliai atpažįstamas (netgi mylimas) prekės ženklas. O tai reiškia, kad Holivudas visomis galimybėmis sieks (vėl ir vėl) Garfildą paversti sėkmingu kino produktų norėdamas susigriebti visus galimus pinigus iš vaikų bei nostalgiją jaučiančių tėvų (šioje vietoje būtina pasijuokti blogiečio maniakišku juoku).
Šio filmo (rež. Mark Dindal) istorija prasideda pristatant Garfildo bei jo žmogaus Džono pirmąjį susitikimą. Kuris, deja, įvyksta dėl išties tragiškų priežasčių – kai Garfildas buvo dar tik mažiukas kačiukas, jį tamsioje alėjoje paliko jo tėvas. Tačiau dabartyje esantis katinas dėl to nesijaudina – šiaip ar taip jo gyvenimas yra pilnas meilės, lazanijos bei tinginystės. Ar bent jau buvo – į jo namus įsilaužia du laukiniai šunys ir pagrobia Garfildą bei kartu su juo gyvenantį šunį Odį. Tačiau tai dar neblogiausia – pasirodo Garfildas buvo pagrobtas, siekiant prisivilioti į spąstus jo dar vaikystėje pradingusį tėvą.
Katino tėvas išties pasirodo gelbėti savo vaiko, tačiau spąstai užsitrenkia, ir žiūrovas sužino, kad viską suorganizavo kerštinga persiška katė Vik, kuri kaltina Garfildo tėvą tuo, kad jai teko praleisti ilgus metus gyvūnų kalėjime. Todėl ji pagrasina Garfildui bei jo tėvui, kad jei jie nesugebės pristatyti jai tonas pieno per kelias dienas, jų laukia tikra pragaištis. Trijulei nieko daugiau nebeliek kaip tik vykdyti Vik nurodymus ir mėginti apiplėšti už miesto esančią pieno fermą. Būtent čia ir vyksta didžioji dalis filmo. Tačiau Vik nėra pasirengusi leisti Garfildui, Odžiui bei Garfildo tėvui taip paprastai išsisukti nuo jos keršto – jos planas yra kur kas žiauresnis.
Būtina pasakyti, kad filmas susižiūrėjo išties neblogai. Dar daugiau, jame buvo nemažai vietų, kurios gebėjo prajuokinti tiek suaugusius, tiek jaunesnius žiūrovus. Šiaip ar taip, Garfildo komiksas turi išties juokingo turinio (kuris buvo kurtas ištisus dešimtmečius). Tad kino kūrėjams tereikia atsirinkti geriausius momentus ir juos pritaikyti audiovizualiniam formatui.
Tačiau didžiausia Garfildo stiprybė (išties juokingos trumpos situacijos) taip pat yra ir didžiausia šios frančizės silpnybė – komiksai niekada nesiekė savo personažų išrutulioti į kažką rimčiau nei karikatūroms reikalingus veikėjus, kurie įkūnytų komiškas kasdienes situacijas. Tai yra labai rimta problema, kai kūrėjams reikia sukurti daugiau nei valandą trunkančią istoriją su personažais, iš kurių žiūrovai ne tik juoktųsi, bet ir gebėtų juos pamilti.
Būtent šioje vietoje noriu grįžti prie šios apžvalgos pradžioje minėto didžiulio Holivudo noro adaptuoti bet kokį turinį, kuris bent kiek žinomas ir turi gerbėjų ratą. Kitaip sakant, Holivudas atsirenka, kokias istorijas kurti kine ne pagal tai, ar jos išties vertos būti papasakotos ekrane, bet pagal tai, kiek garantuotų žiūrovų (t. y., pinigų) jos gali pritraukti.
Taigi grįžtame prie didžiausios problemos. „Garfildo“ filme tam, kad būtų galima pasakoti pilnametražiam filmui tinkamą istoriją, reikalingas personažus judėti į priekį varantis konfliktas, kuris galėtų būti išspręstas kūrinio pabaigoje, o personažai pajustų, kad dėl patirtų nuotykių, jie subrendo ir pasikeitė. Problema – originalusis Garfildas niekada nesikeičia ir netobulėja – jis įkūnija vakarietiškos kultūros egocentristišką tingumą, ciniškumą bei narcisizmą. Taigi tam, kad galėtų papasakoti kino ekrano vertą istoriją, jie turėjo radikaliai pakeisti Garfildą. Ir aš turiu omenyje – radikaliai.
Žiūrėdamas šį filmą niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad žiūriu filmą apie kažkokį kitą katiną, kuris visą laiką (nevykusiai) bando apsimesti Garfildu. Mažiesiems žiūrovams tai, labai tikėtina, nei kiek netrukdė mėgautis pačiu filmu. Ypač kai animacija sukurta išties meistriškai – vaizdas ekrane yra paprasčiausiai kerintis.
Dar kartą turiu pagirti puikų lietuvišką garso aktorių darbą – nuoširdžiai nežinau, kada sugebėsiu nustoti tuo gerėtis ir lyginti su savo vaikystės patirtimi.
Apibendrinimą pradėsiu faktu, kad vertinant holistiškai, filmas yra pavykęs ir, neabejoju, mažiesiems žiūrovams tikrai patiks. O jei suaugę žiūrovai nėra labai susipažinę su Garfildo personažu – tikėtina, patiks ir jiems.
Tiems kurie mylį savo vaikystės Garfildą, filmas gali netikėtai sukelti nemažą ir labai neracionalų erzulį. Tačiau estetiškas animacinis reginys bei nemažas kiekis juokelių tikrai sužavės, o ir pats filmas neprailgs. Nors iš kitos pusės, tikėtis, kad išėjęs iš kino salės žiūrovas jį prisimins, tikrai neverta.