fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Kino pavasaris

„Gentis“ – tylos siaubas (apžvalga)

Kadras iš filmo „Gentis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Gentis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Gentis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Jei tyla jums kelia asociacijų su palaiminga ramybe – neapsigaukite. Žiūrint šį filmą ateis suvokimas ir kūniškas pajautimas, jog pats baisiausias smurtas – tylus smurtas. Ir tiesiogiai, ir metaforiškai.

Miroslavo Slabošpitskio „Gentyje“ (The Tribe, 2014) kalbama daug ir greitai. Tačiau su gestų kalba nesusipažinęs stebėtojas veikiausiai nesupras nė vieno konkretaus žodžio. Šiame filme nėra subtitrų, nėra paaiškinimų, pateisinimų, racionalizavimo. Tačiau žiūrovas nepaklys, nepasimes, nes neperskaitomus gestus juostoje nustelbia puikiai suprantami bendražmogiški dalykai: baimė, skausmas, neapykanta, pažeminimas, meilė. Šių emocijų supratimui ir perteikimui išties nebūtini žodžiai.

„Gentis“ – vienas iš tų filmų, kurių net nebūtina stengtis suvokti inetelektualiai. Juos pakanka jausti. Būtent iš čia kyla kūrinio įtaigumas. Tačiau randasi tam tikras paradoksas: kuo atviresnis bus žiūrovas, tuo jam labiau gali filmas nepatikti. Nes tai žeidžiantis, netgi savotiškai prieš žiūrovą smurtaujantis kūrinys. Jame nėra nė kruopelės vilties. Pagrindiniai veikėjai – internate gyvenantys klausos negalią turintys paaugliai. Jie gyvena pagal savo taisykles. Ir visgi šios taisyklės gana universalios – tai elementarus galios principo dominavimas. Tas, kuris stipresnis, yra teisus.

Kadras iš filmo „Gentis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Gentis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filmo siužetas paprastas: naivokos, provincialios išvaizdos Sergėjus (Grigoriy Fesenko) atvyksta į naujus „namus“. Mažiau svetingą aplinką už šį apsilaupiusių sienų, niūrių, kalėjimo kameras primenančių kambarių internatą būtų sunku sugalvoti. Vaikinas patenka į aiškios hierarchijos valdomą bendruomenę. Po savotiškos iniciacijos – aiškiai suplanuotų ir net šiek tiek komiško ritualo elementų turinčių muštynių jis po truputį ima atrasti savo vietą šiame visuomenės atstumtųjų pasaulyje.

Ši „gentis“ turi ne tik aiškią hierarchiją, bet ir labai konkretų darbų pasidalinimą. Smulkūs užpuolimai, apiplėšimai, žaisliukų pardavinėjimas traukiniuose tenka vaikams. Ypač įtaigi pasirodė filmo scena, kurioje gauja užpuola su pirkiniais einantį praeivį, jį sumuša ir grobį išsidalina. Tos pašėlusios dalybos perteikia itin vitališką, kone pirmykštės energijos kupiną godumą. Paaugliai atrodo kaip įsiutę alkani vilkiūkščiai. Merginos šioje bendruomenėje, atrodo, atlieka patelių vaidmenį. Vyresni paaugliai, padedami mokyklos darbų mokytojo jas nuveža, parduoda, saugo (ne kaip žmones, o kaip pelną duodančią nuosavybę). Jos pačios apie save galvoja panašiai. Prieš lipdamos į korovininių automobilių vairuotojų kabinas jos kedena plunksnas (t. y. tepa ant savo vaikiškų veidų storą makiažo sluoksnį ir savo bembiškas kojas aptempia tinklinėmis pėdkelnėmis). Jos nesiskundžia. Čia niekas nesiskundžia. Ir nesvarsto, jog situacija turėtų ar galėtų pasikeisti.

Ar šioje bendruomenėje yra vietos meilei? Ir taip, ir ne. Sergėjus susižavi bendraamže Anja (Yana Novikova). Pirmasis jų suartėjimas įvyksta už pinigus. Šiame niūriame pasaulyje nėra vietos nereikalingam švelnumui. Švelnumas – tolygus silpnybei. Visgi ant šaltų rūsio grindų prasidėjęs romanas tęsiasi. Jaunų, artumą atrandančių nuogų kūnų vaizdai atrodo nenatūralūs, tačiau nestokoja keisto, makabriško grožio. Kaip ir galima tikėtis, už šias silpnumo akimirkas tenka brangiai sumokėti abiems jaunuoliams.

Kadras iš filmo „Gentis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Gentis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filme kurtieji nėra rodomi kaip aukos. Taip, jų kurtumas juos daro pažeidžiamus tam tikrose situacijose, šiame filme atskleistose su visu įmanomu brutalumu. Bet jie kabinas už gyvenimo visais leistinais ir neleistinais būdais ir netgi patys kelią pavojų aplinkiniam pasauliui.

Tai, kas parodoma šiame filme, yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir tai, kas lieka už kadro. Šiek tiek „pailsėjęs“ nuo konkrečios istorijos, neišvengiamai susiduri su klausimu – kodėl šie paaugliai yra tokia atsiskyrusi bei uždara gentis? Filme beveik nematome išorinio ir jų pasaulio santykio, nebent tai būtų smurtas: išpuolis prieš praeivį, eksplotuojantis santykis – merginų prostitucija, formalus santykis – dokumentų tvarkymas. Išoriniam pasauliui ši gentis neegzistuoja. Tokia izoliacija neįmanoma be atitinkamų visuomenėje esančių sąlygų. Visuomenės, neįdėjusios pastangų integruoti šių negalią turinčių vaikų. Sunkiai įsivaizduoju daugiau efektingą socialinės kritikos būdą. Režisierius neverčia, net nesiūlo žiūrovui kelti konkrečių klausimų. Bet jų kyla. Ir daug.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

Balandžio 01, Trečiadienis, 21:30-23:40, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius     Dalyvauja filmo aktorė Yana Novikova.

Filmo anonsas:

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.