fbpx
Reportažai

Gervės ir 2014 metais nenustos skraidyti po Lietuvą

Sidabrinės gervės LiKA archyvas
Sidabrinės gervės
LiKA archyvas

Lietuviškas kinas ir aplinkosauga – būtent tai svarbu mobiliam šios vasaros festivaliui „Sidabrinės gervės naktys 2014“. Šiemet organizuojant šį kino renginį po atviru dangumi susivienijo dvi organizacijos: Lietuvių kino akademija ir Gamintojų ir importuotojų asociacija. Lietuviško kino projekto „Sidabrinės gervės naktys 2014“, kuris vyksta jau nuo 2010 m., rengėjai gali pasidžiaugti, kad prie šio projekto pavyksta pritraukti vis daugiau kinu besidominčių žiūrovų ir partnerių. Lina Buzelytė, Lietuvos kino akademijos direktorė, organizuojanti šį renginį, antradienį vykusios spaudos konferencijos metu pasakojo, kad šiemet buvo suvesta džiugi statistika, jog nuo 2010 metų buvo aplankyta daugiau nei 40 rajonų, parodyti 70 naujausių lietuviškų filmų ir daugiau negu 80 tūkstančių žiūrovų iš įvairių miestų ir miestelių pamatė lietuvišką kiną. Šiais metais skaičiai didės – bus parodyta dar 14 filmų, kurie po Lietuvą keliaus nuo gegužės 23 d. iki rugsėjo 28 d.

„Sidabrinės gervės naktų 2014“ tikslas – geriausius ir naujausius lietuviškus filmus nuvežti ten, kur Lietuvos gyventojai turi mažiau galimybių susipažinti su lietuvišku kinu ir jo kultūra. Festivalio programai atrenkami filmai, kurie buvo nominuoti arba apdovanoti „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose. Ne paslaptis, kad šiais metais vaidybinių filmų apdovanojimams buvo pristatytas rekordinis skaičius, todėl šių metų vasaros kino festivalio programai atrinkti penki didieji filmai: Mariaus Ivaškevičiaus „Santa“, Mykolo Vildžiūno „Nesamasis laikas“, Agnės Marcinkevičiūtės „Vardas tamsoje“, Donato Ulvydo „Kaip pavogti žmoną“ ir Alvydo Šlepiko „Moterys meluoja geriau. Kristina“. L. Buzelytė pristatydama „Sidabrinių gervės naktų 2014“ programą užsiminė, kad mažieji žiūrovai taip pat nebus užmiršti – bus kreipiamas dėmesys ir į animaciją, todėl kaip ir kiekvienais metais festivalis bus šeimyniškai jaukus, bus stengiamasi sukurti jaukią, šiltą atmosferą. Festivalio draugas ir veidas Andrius Bialobžeskis „Sidabrinės gervės naktis 2014“ įvardino kaip unikalų projektą, kuris, tikima, sumažins ir pačių Lietuvos kultūrinių regionų atskirtį nuo didžiųjų miestų: „Kai mes pradėjome, žmonės pakankamai atsargiai žiūrėjo į tuos pastatytus ekranus, bet dabar, kai važiuoju per Lietuvą su spektakliais, jie visur klausia, ar bus šiais metais „Sidabrinės gervės“.“ Pasak A. Bialobžeskio, šiais metais labai išsiplėtė ir šio renginio horizontas, ir pats lietuviško kino lygmuo – bus parodyti absoliučiai skirtingi ir išskirtinai kokybiški lietuviški filmai, kuo galbūt iki šiol ne visada galėjome pasigirti.

„Kaip pavogti žmoną“ filmavimas Filmo kūrėjų archyvo nuotraukos
„Kaip pavogti žmoną“ filmavimas
Filmo kūrėjų archyvo nuotraukos

Spaudos konferencijoje susirinkusiems festivalio „Sidabrinės gervės naktys 2014“ rengėjams ir šiais metais bendrą iniciatyvą parodžiusiems bei prie jo prisijungusiems projekto „Mes rūšiuojam“ organizatoriams labai svarbu, kad šie vasaros lietuviško kino vakarai paliktų tvarkingą aplinką. Gamintojų ir importuotojų asociacijos direktorius Alfredas Skinulis pasakojo, kad projektas „Mes rūšiuojam“ gyvuoja jau trečius metus ir su „Sidabrinės gervės naktimis 2014“ jie atvyks praktiškai į kiekvieną Lietuvos seniūniją – t. y. kiekvienam Lietuvos gyventojui bus suteikta galimybė patogiai prie namų atiduoti elektroninės, buitinės technikos bei baterijų atliekas ir taip užtikrinti, kad jos nepatektų į aplinką ar sąvartynus. Asociacija kino festivalio metu sieks ne tik sudaryti geras sąlygas atiduoti atliekas, bet ir atsidėkoti atsakingiems gyventojams už aplinkosaugos, gamtos priežiūrą, už atsakingą požiūrį į aplinką. Jonas Baronas, UAB „Atliekų tvarkymo centro“ direktoriaus pavaduotojas, patikslino, kaip vyks ši kultūros ir aplinkos „draugystė“: šiame didžiuliame projekte dalyvauja 50 savivaldybių, kurias sudaro kelios ar keliolika seniūnijų, taigi kiekvienoje iš jų tą dieną, kai joje vyks pagrindinis kino renginys, bus surenkamos atliekos. Yra sudaryti grafikai, kur ir kurią valandą stovės projekto specialia simbolika pažymėti automobiliai, kur miestelių gyventojai galės kuo patogiau atiduoti įvardintas atliekas ir laimėti gausybę organizacijos partnerių įsteigtų prizų – už atneštas buitinės technikos, elektronikos atliekas ir senas baterijas bus dalijami loterijos bilietai ir jos laimėtojai apdovanoti kino seansų metu, o seniūnija, surinkusi daugiausia nurodytų atliekų, apdovanota vaikų žaidimo aikštele. A. Skinulis atviravo, kad Lietuvoje vis dar trūksta atsakingumo, žinių, sąmoningo informacijos pateikimo, todėl jų tikslas yra sudaryti tam kuo geresnes sąlygas: „Kuo gyventojai geriau informuoti, tuo geriau aplinkai.“ „Gamintojų ir importuotojų asociacijos“ ir „Atliekų tvarkymo centras“ kiekvienoje savivaldybėje planuoja surinkti ne mažiau kaip 10 tonų atliekų: „Tai gana didelis kiekis, bet tik nuo gyventojų noro atiduoti perdirbimui jis ir priklauso. Bet mes viską darysime, kad pasiektume tą kiekį“, – pasakojo organizatoriai.

Galima kartu pasidžiaugti, kad viskas taip susiklostė – festivalio metu bus pristatytas ne tik lietuviškas kinas, bet ir atliktas didelis švietimo darbas. Projektas taip ištobulėjo, kad jis vyksta regionais: viskas pradedama Vilniaus apskrityje, festivalių serijos atidarymas vyksta gegužės 23 d. Trakuose, o tada keliaujama arčiau Kauno, Tauragės, Jurbarko… L. Buzelytė atsakydama į žurnalistų klausimus pasakojo, kad jau penkti metai visos jos ir organizatorių grupės narių vasaros atiduodamos „Sidabrinės gervės naktims“ – kiekvieną savaitgalį bus kažkur vykstama. Tačiau organizatorė džiaugėsi, kad žmonės į jų renginį ateina kaip į šventę – net gintarinius karolius ant kaklo užsideda. „Tad tikrai neabejojame, kad ir šiemet bus graži ir jauki atmosfera. Juk festivalis vyksta gražiausiose Lietuvos vietose: Raudondvario, Surblių dvare, Zarasų saloje, Birštone, Žagarėje…“, – įspūdžiais dalinosi L. Buzelytė ir A. Bialobžeskis.

Komentarai
Kinas lyg gyvas kūnas, kuris aplink save sukuria lauką, peržengiantį bet kokias apibrėžčių ir kontūrų ribas. Jis kartais maloniai reikalauja tik laisvalaikio ir ištiestų kojų ant sofos, bet taip pat savo ruožtu įtraukia į savo vidų kaip nesibaigiantis interpretacijų laukas. Neretai tai iškrečia mums žavių kiaulysčių. Kinas mane žavi kaip be galo platus skirtingų rūšių tekstų dialogas. Ar kinas būtų kinas, jeigu nebūtų jo žiūrovo? Greičiausiai, ne. Todėl stengiuosi tą draugiją jam ir palaikyti. Aš - Kristina.