CLINIC 212 archyvas
8-9-ojo dešimtmečio populiarioji Vakarų pasaulio kultūra šiuo metu išgyvena savotišką renesansą ir atgimsta vis kitokiais pavidalais. Ryškiausias pavyzdys – neseniai kino teatruose pasirodęs ir į šį laikotarpį kultūrinių nuorodų pilnas Steveno Spielbergo filmas „Oazė: Žaidimas prasideda“ (Jo apžvalga čia). Filmas „Griaunantys viską“ („Rampage“, rež. Brad Peyton, 2018) bando įšokti į važiuojantį traukinį ir imasi ekranizuoti 1986 metais žaidimų salonuose karaliavusį arkadinį žaidimą. Tačiau, kaip žinia, kompiuterinių žaidimų ekranizacijų kino kapinės yra didelės ir plačios.
Pradėkime nuo kozirių, t. y. to kas padėtų šiam filmui nenukeliauti į šias kapines. Visų pirma – nostalgija. 1986 metais pasirodęs „Rampage“ arkadinis žaidimas, kuriame žaidėjas pasirinkęs milžiniškos gorilos (Džordžo), vilko (Ralfo) ar dinozauro (Lizos) personažą turėjo siaubti kariuomenės ir civilių pilną miestą, buvo velniškai populiarus. Tačiau to meto Lietuvą arkadinių žaidimų karštligė, žinoma, lenkė. Tuo tarpu 1997-2006 pasirodę žaidimo tęsiniai jau nesulaukė tokio populiarumo ar dėmesio. Tad aktualus šis faktorius nebent Amerikoje (arkadą kūrė amerikiečiai „Midway“, nors šioje rinkoje dominavo japonų produkcija).
Antrasis filmo koziris yra jo pagrindinis aktorius – Dwayne`as „The Rock“ Johnsonas. Ši amerikietiškų imtynių žvaigždė padarė veikiausiai sėkmingiausią šuolį iš imtynių ringo į kino ekranus ir jau du dešimtmečius jo vardas sukasi stambesnių Holivudo filmų titruose. Dwayne`as Johnsonas gali mėgautis gausiu ir itin ištikimu JAV gerbėjų būriu, čia jis yra ypač mylima kino žvaigždė. „Griaunantys viską“ režisieriaus Brado Peytono karjera iš esmės ir laikosi ant Dwayne`o Johnsono – iš penkių režisieriaus kurtų filmų jis pagrindinius vaidmenis atliko trijuose (patikėkite, likusių dviejų režisieriaus filmų jūs nenorėtumėte matyti). Nors „Uola“ Lietuvos kino teatruose apsilanko kone kasmet, tačiau tokio populiarumo kaip JAV jis čia vargiai gali tikėtis, mat aktorių išgarsinusios amerikietiškos imtynės pas mus egzistuoja tik televizijos programų tinklelių paraštėse (BTV), o „Oskarą“ už vaidybą šiam aktoriui vargu ar kas įteiks. Tad ir antras koziris aktualesnis nebent Amerikoje.
CLINIC 212 archyvas
Iš tiesų, kai daugelis šiuolaikinių Holivudinių blockbusterių savo scenarijuose akivaizdžiai lankstosi ir bando įtikti platesnėms užsienio rinkoms (visų pirma Kinijai, vėliau – Pietų Korėjai, Japonijai ar Rusijai), „Griaunantys viską“ ryškia pietietiška JAV tartimi šaukia „-‘murica!“ (čia, tipo, „Amerika“ jei dar nežinot). Cha, čia net seno kirpimo kaubojus yra! Savotiškai žavu, mat tie prodiuserių lankstymaisi dažniausiai akis bado. Bet pasirinktas kelias taip pat turi savo kainą ir ji ne visada atsiperka.
Būkime atviri, į tokius filmus kaip „Griaunantys viską“ jūs neinate pasigrožėti aktorių vaidyba, apsvarstyti socialinių/moralinių klausimų, nesitikime būti pritrenkti originalios filmo estetikos ar pan. Ne! Tiesiog, jums vėl kilo noras pagriaužti spragėsių, išgerti limonado ir sudeginti kelias pilkąsias smegenų ląsteles, žiūrint kaip milžiniški monstrai valandą taškysis tarpusavyje ir niokos visa aplinkui. Aš neteisiu jūsų, nes aš taip pat esu kaltas!
Bėda ta, jog, kiek prisimenu, visi paskutiniu metu mano matyti panašūs filmai, kurie, kitaip nei „Griaunantys viską“, keliaklupsčiavo užsienio auditorijoms, šį spragėsių/limonado/monstrų taškymosi kino ekrane poreikį patenkino efektyviau…
Atrodo, jog to projektuojamo užsieniuose surenkamo pelno „Griaunantys viską“ tikrai pritrūko. Specialieji efektai čia neblogi (ypač gorilos Džordžo), tačiau visa tai, kas yra aplink jį… tikrai būsite matę daug geresnių pavyzdžių. Muzika – jos net neprisimenu. Na, o didžiausia filmo problema – tempas ir scenarijus. Kone trys ketvirtadaliai filmo yra nuolatinė įžanga. Įžanga, kurioje jums kiekvienas monstras bus pristatytas atskirai, bus pristatyti ir tuojau pamiršti (dėl kai kurių net gaila) antraplaniai veikėjai, beprasmiai dialogai ir gyvenimo istorijos, kurios neturi jokios reikšmės, nes visų filmo veikėjų gylis yra vieno popieriaus lapo storio. Įžanga, kurioje jums bus parodyti mažiukai mažiukai susirėmimai, bet ne milžiniška chaoso ir destrukcijos šventė. Ech, atrodo, filmo kūrėjai lėšų turėjo tik vienai tokiai. Trumpai tariant: „Per daug kalbų – per mažai griūvančių dangoraižių“, (jokių 9/11 juokelių, prašyčiau).
CLINIC 212 archyvas
Galbūt puikus Guilliermo del Toro „Ugnies žiedas“ („Pacific Rim“, 2013) bei pusėtinas jo tęsinys „Ugnies žiedas: Sukilimas“ („Pacific Rim: Uprising“, 2018), 2014-ųjų „Godzilla“ (rež. Gareth Edwards) ar paskutinė King Kongo reinkarnacija „Kongas: Kaukolės sala“ (Kong: Skull Island“, 2017) mane išpaikino. Bet savo monstrų filmų patenkinimui aš noriu kažko tokio. Tuo tarpu „Griaunantys visą“ dar toloka iki šių filmų. Ironiška, bet bene labiausiai vykęs „Griaunantys viską“ aspektas yra Dwayne`as Johnson‘s, aktorius gal jis ir ne stebuklingas, bet šarmo tokiems idiotiškiems filmams tikrai turi ir puikiai juose tinka. Tuo tarpu visa kita…
Jeigu jums labai reikia patenkinti savo monstrų filmų potraukį, tai galite nueiti į „Griaunantys viską“, trumpam jis sutvarkys reikalus. Tačiau perspėju, jeigu jums jau teko vartoti kažką daug grynesnio, pasitenkinimas bus trumpalaikis. Na, o jeigu neteko, tai neskubėkite, atrodo, jog labiau verta palaukti naujo Godzillos (planuojama 2019-aisias) ar „Kin Kong vs. Godzilla“ filmo (2020), arba namuose peržvelgti senesnius, apžvalgoje jau minėtus filmus. Antra vertus, tai yra viena geriausių kompiuterinių žaidimų ekranizacijų (tik, kad nelabai yra tos konkurencijos)…
Filmo anonsas: