„Norėjau vyriškų žaidimų, taip ir patekau į slaptą specialiųjų operacijų būrį“, – 1991-uosius prisimena radijo laidų vedėjas Marius Šmitas. Apie maištingos jaunystės laikotarpį, laisvės kovas ir norą susieti savo ateitį su kariuomene jis iki šiol viešai nepasakojo. Paslaptyje saugomos asmeninio gyvenimo detalės išaiškės tik dabar, dokumentiniame filme „Spec. Žvėrynas“.
Nuo sausio 11 dienos kino teatruose pradedame rodyti veiksmo pilname filme M. Šmitas prisimins tą laikotarpį, kai buvo surinktas spec. būrys ir kokias kankinančias treniruotes teko kęsti miškuose aplink Pociūnų aerodromą.
„Pačioje treniruočių pradžioje stovėdavome porose. Vienas laiko rankas už galvos, o kitas iš kojų kala per visus šonus, atviras vietas – tik į galvą negalima. Iš pradžių nesmarkiai, po to stipriau ir stipriau. Tai pirmą dieną būni mėlynas, antrą dieną vėl daužo į mėlynėmis nusėtas vietas. Po savaitės jau nebereaguoji, kūnas išmoksta prisitaikyti prie smūgių, – prieš daugiau nei 25 metus vykusias spec. būrio treniruotes prisimena M. Šmitas. – Ten kaldavo ir į „klyną“. Tai reikėdavo žinoti, kaip taisyklingai įtempti kojas.“
Norėjau kovoti
Į svarbiausių šalies įvykių sūkurį vyras pateko prieš 1991-ųjų sausio 13-ąją – tuo metu aštuoniolikmetis savo noru pasiryžo nuo sovietų karių ginti dabartinius Seimo (buvusius Aukščiausios Tarybos (AT) rūmus). Davė priesaiką, iš namų paslapčia jam atvežė ginklą, taip ir pasiliko rūmų saugoti.
„Dar būdamas mokykloje labai norėjau eiti į kariuomenę, man reikėjo veiksmo, nors daugelis klasiokų stengėsi jos išvengti. Paauglystėje mano pasaulėžiūrą formavo ir veiksmo filmų herojai. Jie buvo „krūti“ ir norėjau būti į juos panašus. Norėjau kovoti“, – apie tuometinius laikus sako M. Šmitas.
Vėliau likimas susiklostė taip, kad po lemtingų sausio įvykių Marius sustabdė medicinos mokslų studijas, liko karinėse struktūrose, o vėliau buvo atrinktas ir į specialiųjų operacijų būrį. Tai buvo daugiau nei 10 jaunuolių būrys, kuris buvo ruošiamas numalšinti sovietų agresiją ir apsaugoti trapią Lietuvos nepriklausomybę.
„Kaip tai beskambėtų šiomis dienomis, bet mus tuomet vienijo noras pakariauti. Kai mus ruošė, supratome, kad esame vienkartinio panaudojimo. Kad bet kurios operacijos metu galime žūti. Sudėti į vieną būrį, mes visi buvome pasiryžę bet kam“, – užtikrina vienas iš „Spec. Žvėryno“ narių.
Šokant parašiutu lūžo koja
Anglų kalbą puikiai mokėjusiam Mariui tekdavo prisidėti ir prie įvairių diplomatinių užduočių, o specialiosios paskirties būryje išryškėjo ir jo gabumai šuoliams parašiutu. Deja, jo tobulėjimą sustabdė kojos lūžis.
„Šokau su sportiniu parašiutu, labai norėjau į nurodytą tašką nusileisti. Neteisingai „užtraukiau“ parašiutą ir mano koja pokštelėjo. Vos neverkiau, nes supratau, kiek dar galėjau išmokti. Dėl traumos teko palikti būrį ir grįžti prie kitų užduočių“, – pasakoja M. Šmitas. Vėliau dėl įvairių aplinkybių jis nusprendė nebesiekti karjeros karinėje struktūroje ir ją palikti.
Slapto spec. būrio narys filmą kviečia pamatyti tuos, kurie svarsto, ar būti savanoriu, ar eiti į kariuomenę. „Filme netrūks ir nuoširdaus patriotizmo, ir asmeninių dramų, ir kovos scenų. Mano asmenine nuomone, berniukai turi pasimušti ir tai yra mūsų kraujyje. Tai atsispindi ir filme“, – sako M. Šmitas.
Dokumentinė paslaptingo Lietuvos karinio būrio istorija „Spec. Žvėrynas“, papildyta 1990-ųjų animacija ir muzika – apie alinančias treniruotes, specialiąsias operacijas, laisvalaikio nuotykius ir neišvengiamus susidūrimus su sovietų kariais – kinuose nuo sausio 11 dienos.
Šis projektas – Lietuvos ir Latvijos bendros gamybos filmas, kurio įgyvendinimą finansavo Lietuvos kino centras ir Latvijos nacionalinis kino centras.