Irma Jokštytė-Stanevičienė kiną myli nuo vaikystės. Bet filmus žiūri kitaip. Augdama ji filmus žiūrėdavo kartu su artimaisiais – pusseserėmis, draugais, šeima. Tuomet, dar gerokai prieš garsinio vaizdavimo atsiradimą Lietuvoje, filmo patirtis neregintiems žiūrovams būdavo kuriama per aplinkinių pasakojimus apie tai, kas vyksta ekrane. Po peržiūros visi kartu aptardavo filmą – ar buvo įdomu, ar patiko. „Kino filmas man visada asocijuojasi su buvimu kartu“, – prisimena Irma.
„Tai buvo pirmas kartas, kai galėjau žiūrėti filmą savarankiškai“
Visas Irmos santykis su kinu pasikeitė, kai ji pirmą kartą patyrė filmą su garsiniu vaizdavimu. Tai buvo Sauliaus Drungos filmas „Anarchija Žirmūnuose“ – pirmasis Lietuvoje filmas, pritaikytas žmonėms su regos negalia. Irma kartu su nerege drauge jį peržiūrėjo namuose. „Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai mes dviese galėjome be jokių matančiųjų pagalbos žiūrėti filmą ir suprasti viską, kas jame vyksta“, – pasakoja ji. Ši patirtis atvėrė naują laisvės ir savarankiškumo jausmą.
Po šio pirmojo filmo teko ilgai laukti kito pritaikyto kūrinio. Antrasis pasirodė po ilgokos pertraukos. „Aš neturiu prabangos rinktis filmą pagal žanrą, aktorius ar temą. Aš renkuosi pagal tai, ar jis pritaikytas. Įsivaizduokite, kad jūs renkatės iš daugybės patiekalų, o man ant lėkštės padėtas tik agurkas, ir dar klausiate, kodėl valgau tik jį. Todėl, kad kito pasirinkimo neturiu“, – atvirai sako Irma. Kiekvienas naujas pritaikytas filmas jai – reta galimybė patirti kiną.
Kinas turi būti prieinamas ne tik namuose
Studijuodama Vokietijoje Irma susidūrė su visiškai kitokia realybe. Ten prieinamumas yra natūrali kino kultūros dalis. „Man mentorius pasiūlė eiti į kino teatrą ir liepė atsisiųsti programėlę – visi filmai jau buvo su garsiniu vaizdavimu. Nereikėjo nieko tikrinti ar klausti“, – prisimena ji. Tokia patirtis parodė, kad prieinamumas gali būti ne išimtis, o savaime suprantamas standartas.
„Mes neturime džiaugtis kiekvienu atskirai pritaikytu filmu kaip stebuklu. Prieinamumas turi būti norma“, – teigia Irma. Tik tuomet žmonės su regos negalia galės rinktis filmus pagal skonį, o ne pagal galimybes.
Dar viena svarbi problema – pritaikytų filmų prieinamumas kino teatruose. Šiuo metu didžiąją dalį prieinamų filmų galima žiūrėti namų erdvėje. „Norėčiau daugiau tų galimybių rasti ne tik savo patogioje aplinkoje, bet ir išeinant iš namų – nuėjus į kino teatrą“, – sako Irma. Tik tada kino patirtis galės būti iš tiesų lygiavertė.
Nuotraukos autorius: Mindaugas Drigotas
Gairės – žingsnis link sisteminių pokyčių
Svarbus žingsnis link įtraukesnės kino kultūros Lietuvoje – Lietuvos audiosensorinės bibliotekos parengtos filmų pritaikymo regos negalią turintiems žmonėms gairės. Irmos patirtis aiškiai parodo, kodėl šios gairės yra būtinos – jos padeda pereiti nuo pavienių iniciatyvų prie nuoseklios, sistemingos prieinamumo politikos kino srityje.
Gairės, parengtos konsultuojantis su prieinamumo ekspertais, skirtos kino kūrėjams, platintojams ir organizatoriams. Jose apibrėžiami pagrindiniai kokybiško garsinio vaizdavimo principai, pateikiamos praktinės rekomendacijos kaip užtikrinti, kad filmas žmonėms, turintiems regos negalią, būtų suprantamas ir kokybiškai patiriamas.
Šios gairės yra laisvai pasiekiamos virtualioje bibliotekoje ELVIS (elvislab.lt), todėl kiekvienas kino lauko atstovas gali su jomis susipažinti ir pradėti taikyti praktikoje.
Irma tiki, kad kai pritaikymas taps norma, pasikeis ir žiūrovų patirtys – žmonės su regos ir skaitymo sutrikimais drąsiau eis į kino sales, nebeklaus, ar filmas bus pritaikytas, ir galės rinktis pagal tikrąjį skonį. O kartu laimės ir pati kino industrija: išsiplės auditorija, sustiprės ryšys su visuomene ir bus kuriama iš tiesų įtrauki kultūra, kurioje kinas bus matomas visiems.
Filmų pritaikymo žmonėms su regos negalia gairės: https://elvislab.lt/leidiniai/18104.
Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.