Niujorke gyvenančio menininko Alleno Hirscho darbų kolekcijoje – JAV prezidento Billo Clintono portretas, ilgą laiką kabėjęs Baltuosiuose rūmuose. Jo kūriniai ne vieną kartą puošė „Time“ ir „New York Times“ viršelius. Tačiau labiausiai menininkas išgarsėjo 2010 metais, kuomet jo vardas atsidūrė viso pasaulio antraštėse. Ne dėl A.Hirscho meno, o dėl jo… beždžionės Benjamino, kuris užsipuolė ir sužalojo jį pakalbinti norėjusios praeivės veidą. Po šio incidento Benjaminas tapo labiausiai ieškoma Beždžione Amerikoje, o pats menininkas ilgą laiką slapstėsi nuo policijos, netgi jo žmona nežinojo vyro buvimo vietos.
Istorija, verta įamžinimo dokumentinėje juostoje. Tą ir padarė A.Hirscho studiją praėjus keletui mėnesių po beždžionės mirties aplankęs jo pusbrolis Jimmas Lasseris. Ten jis pamatė Benjamino atminimui kuriamą įspūdingą skulptūrą. Gedintis menininkas Benjamino kūną laikė studijoje esančiame šaldiklyje. Taip sunku jam buvo išsiskirti. Ir nors Jimmas niekada nebuvo kūręs filmų ir juolab nesvajojo tapti režisieriumi, visgi suprato, jog jo pusbrolio ir Benjamino 14 metų trukusi draugystės istorija yra neeilinė. Pasitelkęs į pagalbą režisierių Biffą Butlerį jis iš asmeninės archyvinės A.Hirscho filmuotos medžiagos sulipdė tikrai neblogą filmą „Long live Benjamin“.
Amsterdamo tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje pristatyta juosta privertė ašaras šluostytis ne vieną salėje sėdintį žiūrovą. Archyviniai, menininko užfiksuoti mažos kapucinų veislės beždžionėlės gyvenimo vaizdai, jos didelės, nuoširdžios akys, labiau žmogiškas, nei gyvūniškas gyvenimas A.Hirscho namuose sukelia gausybę emocijų. Emocijų, kurios natūraliai kelia klausimą, ar egzistuoja meilės ribos? Ar galima mylėti savo gyvūną labiau už dukrą Arianne, žmoną ir tave supančią aplinką? Menininkui Benjaminas tapo be proto brangus ir, kaip jis pats teigė, tarsi jo vaikas: „Su niekuo savo gyvenime neturėjau tokio artimo ryšio, kaip su Benjaminu. Jis tapo labiau panašus į žmogų, o aš labiau susitapatinau su gyvūnu“.
Po beždžionės mirties, menininkas jos atminimą įamžino gausybėje meno kūrinių, Benjaminui pagerbti netgi sukūrė specialų puslapį Benjaminthemonkey.com. Šiame puslapyje rasite ir daugiau archyvinių filmuotų kadrų iš Benjamino gyvenimo. „Studijoje, virš šaldiklio, kuriame laikiau Benajamino kūną, visuomet degė atminimo žvakė. Po jo mirties nesiskutau barzdos šešis mėnesius – tai žydiškas paprotys gedint mirusio vaiko“ , – pasakojo A.Hirschas.
Deja, pačio „Long live Benjamin“ dokumentinio filmo anonsas kol kas oficialiai niekur neskelbiamas. Galbūt todėl, kad šį filmą labai greitai Amerikoje transliuos „New York Times Op-Docs“, kuriam režisieriai parengė paredaguotą šešių serijų A.Hirscho ir Benjamino draugystės istoriją.
Pabaigai, kaip teigė „Long live Benjamin“ premjeroje dalyvavęs režisierius J. Lasseris, šiuo metu A.Hirschas turi naują draugystės objektą – papūgą. Visko gali būti, kad netrukus sulauksime istorijos tęsinio. Tik šį kartą – su jau skraidančiu herojumi.