Daugelio ilgai laukta ir Lokarno kino festivalyje apdovanota Lauryno Bareišos psichologinė drama „Sesės“ praėjusį savaitgalį tapo žiūrimiausiu savaitgalio filmu Lietuvoje. Per tris dienas filmą pasižiūrėjo daugiau nei 8500 žiūrovų. Ilgai nepaliekantis filmas sukėlė įvairiausių emocijų ir Lietuvos įžymybėms, kurios pasidalino savo įspūdžiais.
Prieš mėnesį Lokarno kino festivalyje filmas „Sesės“ laimėjo du prizus – „leopardus“: L. Bareiša už geriausią režisūrą, o aktorių ansamblis – Gelminė Glemžaitė, Paulius Markevičius, Agnė Kaktaitė ir Giedrius Kiela – už geriausią aktorių ansamblį. Lietuvos komisija filmą „Sesės“ delegavo į „Oskarų“ nominantų sąrašą.
M. Stonkus: filmu „Sesės“ gali didžiuotis kiekvienas lietuvis
Pasak aktoriaus Manto Stonkaus, visos filmo „Sesės“ sudėtinės dalys tikslios ir išbaigtos iki tobulumo: režisūra, montažas, vaidyba, muzika. „Tai filmas, kuriuo gali didžiuotis kiekvienas lietuvis“, – neabejoja M. Stonkus.
Režisieriaus Oskaro Koršunovo teigimu, puikiai vaidina aktoriai ir tai, žinoma, ir režisieriaus nuopelnas. „Įdomus dramaturginis mąstymas, šuoliuojantis laiku, neleidžiantis atsipalaiduoti ir nustoti mąstyti, tiksliais štrichais atskleidžiantis visumą. Daug minčių, bet daug ir klausimų. Po filmo dar ilgai spręsite rebusą ir, jūsų džiaugsmui, jis spręsis“, – teigia O. Koršunovas.
„Jei reiktų išskirti vieną žodį, kuris sukasi galvoje po filmo, tai būtų trapumas. Priminimas sau, kaip viskas yra trapu. Filmas išties gilus, panardinantis į apmąstymus ir net nepaisant to, kad neturi brolio ar sesės, vis tiek neišvengiamai susitapatini su filmo herojais“, – sako nuomonės formuotoja Inga Žuolytė.
Nuomonės formuotoją Naglį Bierancą filmas iškart įtraukė savo nuotaika. „Lyg vaikščiočiau daugiaaukščio namo stogo kraštu. Kaip ir nieko blogo, bet kažko neramu. Ir kai siužetas pabiro į gabalus, buvo labai įdomu rankioti tas mozaikas ir kartu su puikia aktorių vaidyba norėjosi suprasti jų patirtis, bandant įsivaizduoti, o kaip elgčiausi aš“, – sako N. Bierancas.
Visi galime rasti dalelę savęs
Žurnalistas ir laidų vedėjas Orijus Gasanovas pastebi, kad su filmu „Sesės“ lengva susitapatinti. „Man atrodo kiekvienas iš mūsų turėjo panašių savaitgalių, ar dabar visai neseniai, ar vaikystėje. Ir tie visi tipažai iš filmo – tokie pažįstami, tokie savi. Sakyčiau jaukus filmas, bet ir kerta per jausmus. Toks jausmas, kad pabuvau savo ankstyvoje paauglystėje. Net ir dvi pagrindinės filmo dainos iš mano magnetofono ištrauktos“, – sako dažnai kine apsilankantis žurnalistas.
„Filmas buvo puikus, vertė spėlioti ir visiškai atsiskleidė pačioje pabaigoje. Man patiko, kad jame visi galime rasti dalele savęs, ypač tie, kas yra kūrę ir palaikę santykius. Scenarijus gaivus ir nenuspėjamas, toks, koks ir yra gyvenimas. Filmas tikrai palieka minčių, kurioms norisi duoti laiko susigulėti. Rekomenduoju tikriems filmų gurmanams!“ – rekomenduoja fotografas Rokas Darulis.
Esminės kolonos – talentingų aktorių ketvertukas
Psichologo Dainiaus Jakučionio teigimu, filmas „Sesės“ – apie santykius tarp sesių, vyrų, vaikų. „Daug kas atpažins save, kai nepasakė to, ką norėjo pasakyti, nes buvo per skaudu. Arba neišreiškė savo jausmų, nes bijojo atrodyti silpnas. Gilus filmas, vertas aplankymo ir apmąstymų“, – sako psichologas.
TV3 laidų vedėjos, žurnalistės Renatos Šakalytės teigimu, esminės filmo „Sesės“ kolonos – talentingų aktorių ketvertukas.
„Jis taip gerai susižaidė, sukūrė tokį įtikinamą ryšį, kad likau ypač jais sužavėta. Labiausiai surezonavo aktorių Agnės Kaktaitės ir Gelminės Glemžaitės parodytas santykis. Turiu dvi dukras, jos nedidelio amžiaus skirtumo ir kai žiūrėjau „Seses“, nusipiešė ateities vaizdinys, kaip mano dukros galėtų bendrauti tarpusavyje ir kokį ryšį jos sukurs“, – sako R. Šakalytė.
Ne kaip filme, bet kaip gyvenime
Seserį turinčiai lietuvių muzikos kūrėjai ir dainininkei Jurgai Šeduikytei patiko, kad nuo pat filmo „Sesės“ istorijos pradžios jaučiamas kraujo ryšys. Tas vienas kito jausmas, nesvarbu, kas vyksta viduje ar aplinkui. „Jaučiasi, kad įsigilinta į sesių tarpusavio ryšius arba tiesiog režisierius gerai „gaudo“ gyvenimą“, – sako J. Šeduikytė.
Ji pastebi, kad L. Bareiša neapsistojo vien ties linijiniu laiku, bet laikydamas žiūrovą išmintingu ne tik šokinėja iš praeities į tik nujaučiamą dramatišką dabartį, tarsi apklausoj apie tai, kas nutiko, pasakoja skirtingus to paties prisiminimo variantus.
„Labai patiko pauzės, kai tarsi nieko nevyksta. Tarsi pasakotojas užlaikytų kvėpavimą. Tos pauzės – apie blogą nuojautą ir situacijų beviltiškumą, kai negali pakeisti, kas bus, nes… tiesiog dar nežinai, kas bus. Ir tai žmogiškai atpažįstama, – pasakoja J. Šeduikytė. – Patiko ir ramus vaidybos tempas, nes jautėsi režisieriaus ranka. Tik žmogus iš šono gali pasakyti, kiek ir kaip aktoriui reikia būti aikštelėje. Viskas labai atpažįstama, ne kaip filme, bet kaip gyvenime. Ir kartu esi dėkingas, kad ne su tavim tai vyksta.“